Aš kalbu, tu kalbi, jis ir ji kalba.

Mes kalbam, jūs kalbat, jie ir jos… Pasaulis pilnas žodžių, bet kas iš to, jei kalbantys nesupranta vieni kitų.

Tu moki kalbėti. Turi minčių ir gebi jas išsakyti, prieš kelis metus net ėjai pas logopedą. Pakalbėsi bet ką – tik klausykit. Taigi, bėda ne tu. Bėda – kiti. Pavyzdžiui, kalbi su tėvais, mokytojais, bet jiems lyg kokie varžteliai būtų atsisukę – jie tiesiog nesupranta, ką jiems sakai, o patys visada arba puolimo režime, arba tavęs nepriima rimtai, žiūri kaip į kokį vaiką. Negi jie nemato – tavo vaikystė jau pakėlė bures ir tolsta į vakar kartu su visomis spalvinimo knygelėmis ir pliušiniais meškiukais.

Tai yra Emos istorija. Emos, kuri pusryčiams mėgsta valgyti kiaušinius. Emos, kuri turi pakęsti iš proto varantį brolį. Emos, kurios tėvai kažkodėl jos nebesupranta. Tiek to, jei taip, ji irgi norėtų jų nesuprasti. Taip ir nutinka.

„Ką sakai?“ pasakoja apie mergaitę, kuri nenorėjo išgirsti ir girdėti. Spektaklis kviečia stebėti jos dieną – kupiną nesusikalbėjimo, iššūkių ir bandymų suprasti save bei kitus. Kodėl ji nebenori girdėti? Kaip ji jaučiasi, kai jos niekas nesupranta? Ar įmanoma iš naujo atrasti bendrą kalbą su šeima ir pasauliu?