Dviračiu po centrinę Klaipėdos miesto dalį

Maršruto ilgis 8 km
Trukmė 45 min.

Meridianas šiuo metu yra išvykęs į sanatoriją 😉

(laivas remontuojamas)

Mokomasis burlaivis „Meridianas“ (1) pastatytas 1948 m. Suomijoje, Turku laivų statykloje. 20 metų „Meridianas“ naudotas kaip mokomasis laivas. Vėliau stovėjo Danės upės krantinėje netoli Biržos tilto ir burlaivyje veikė baras-restoranas.
2012 m. dėl prastos laivo būklės jį net ketinta paskandinti, bet pasikeitus savininkams „Meridianas“ buvo restauruotas ir 2014 m. vėl pakeltos jo burės, atidarytas restoranas ir įrengta pažintinė ekspozicija.

Danės uostas (2)
XVI a. vid. – XVIII a. II p. Klaipėdos uostas tilpo Danės upėje. Jos krantinėse kūrėsi burlaivių (vėliau garlaivių) statyklos, lentpjūvės, medienos sankrovos aikštės ir sandėliai, miesto svarstyklės, silkių rūšiavimo pastatai, linų svarstyklės ir t. t.
Danės upės uostas nuo upės žiočių buvo išsitęsęs beveik 3 km.

Pirmosios miesto bažnyčios (Turgaus g. 37) (3)
XVI–XVII a. Danės upės pakrantėje pastatytos pirmosios Klaipėdos miesto bažnyčios: Šv. Jono (vokiečių) ir Šv. Mikalojaus (lietuvių). 1625 m., ruošiantis karui su švedais, pradėti formuoti bastioniniai miesto gynybiniai įtvirtinimai ir bažnyčios perkeltos į kitą vietą. Po 1854 m. didžiojo gaisro lietuvių bažnyčios vietoje pastatytas silkių rūšiavimo sandėlis. Pokario metais šioje teritorijoje pradėjo veikti „Gegužės pirmosios“ saldainių fabrikas, vėliau tapęs „Klaipėdos konditerija“.

Bastioniniai miesto gynybiniai įtvirtinimai (4)
XVII a. I p. vadovaujant inžinieriui Ch. Rose, Memelio miestas apjuostas olandiško tipo žvaigždiniais gynybiniais įtvirtinimais: supilti apie 3,5 m aukščio pylimai ir bastionai, suformuotas ravelinas, aplink iškasti grioviai – fosos. Pagal savo dydį miesto įtvirtinimai priskiriami didžiųjų karališkųjų tvirtovių kategorijai.
Sala ir pylimai – tai išlikusių miesto gynybinių įtvirtinimų dalis.

Pelenynas (Pylimo g. 6) (5)
Už miesto gynybinių įtvirtinimų (rytų pusėje) įsikūręs priemiestis nuo XVII a. vadinamas Pelenynu, nes čia veikė potašo fabrikas, kuriame buvo perdirbami pelenai stiklo gamybai, daromas potašas. Per 1854 m. didįjį miesto gaisrą priemiestis sudegė. Iki mūsų dienų išliko vienintelis Pelenyno laikus menantis pastatas, jame dabar įsikūrusi irkluotojų bazė.

Klaipėdos elektrinė (Danės g. 8) (6)
Klaipėdos šiluminė elektrinė prie Dangės upės pastatyta 1928–1929 m. 2,5 ha plote Klaipėdos krašto žmonių rankomis buvo sukalta 20 tūkst. ilginių metrų medinių polių elektrinės pamatams. Drauge su elektrine buvo tiesiamas ir aukštos įtampos tinklas, mieste įrengta 12 transformatorinių pastočių.

Mokyklos gatvės tiltas (7)
Klaipėdos mieste per Danės upę nutiesti net šeši tiltai: Pilies tiltas, Biržos tiltas, Mokyklos g. tiltas, Geležinkelio tiltas, Liepų g. tiltas, Klaipėdos g. tiltas. Mokyklos gatvės tiltas – ilgiausias tiltas per Danės upę Klaipėdos mieste, jo ilgis 510 m. Transporto eismo intensyvumas piko valandomis per Mokyklos g. tiltą siekia 3 tūkst. aut./val.

Trąšų fabrikas „union“ (Artojo g. 7) (8)
1869 m. dešiniajame Danės krante pradėjo veikti kaulamilčių fabrikėlis, iš kurio išaugo mineralinių trąšų gamykla „Union“. Ši gamykla gamino superfosfatą ir sieros rūgštį. Už savo produktus 1930 m. Lietuvos žemės ūkio parodoje Kaune gamykla apdovanota aukso medaliu. Įmonės teritorija užėmė 123 tūkst. kv. metrų, kuriuose stovėjo apie dvidešimt pastatų.
Po II pasaulinio karo superfosfatą gamino fabrikas „Artojas“, vėliau čia veikė cheminių elementų fabrikas „Sirijus“.

Geležinkelio tiltas per Danės upę (9) pastatytas 1874 m., kai buvo tiesiama geležinkelio atkarpa Klaipėda–Tilžė. Tiltas buvo išmūrytas iš akmenų su penkiomis pusiau apskritomis arkomis. Nors aukščiausia tilto arka buvo net 8,5 m aukščio ir 13,25 m pločio, laivybai tiltas nebuvo patogus, nes burlaiviai pro jį galėjo praplaukti tik nuleistais stiebais. Dėl šios priežasties šalia tilto buvo pastatytas specialus mechanizmas stiebams pakelti. Šio tilto atramos apačioje buvo su iškyšomis, kurios per ledonešį saugojo jį nuo sužalojimo. Pirminis tiltas buvo sunaikintas užimant miestą 1944–1945 m. Dabartinis metalinės konstrukcijos tiltas atstatytas pokario metais.

Joniškės kapinės (Joniškės g. 36) (10) įkurtos 1959 m. Šiuo metu 14 ha ploto Joniškės kapinėse palaidota apie 20 tūkst. žmonių, naujų kapų kurti nebeleidžiama. Šiose kapinėse palaidotas vienas iš 1923 m. Klaipėdos sukilimo organizatorių ir vadų – Jurgis Lėbartas (1868–1946). Greta Joniškės kapinių dar XIX a. pab. aptiktas priešistorinis kapinynas, kuriame mirusieji buvo laidojami jau prieš tūkstantį metų.

Bachmano dvaras (Jaunystės g.) (11)
Nedideli dvareliai Bachmano žemėje pradėjo formuotis jau XV–XVI a. Vietovės pavadinimas kilo iš dviejų vokiškų žodžių: bach – šaltinis ir mann – vyras. Tai šaltiniuota vieta, iš kurios viduramžiais buvo tiekiamas geriamasis vanduo į Memelio pilį. 1605 m. liepos 29 d. Bachmano dvarelyje gimė būsimasis poetas, Karaliaučiaus universiteto profesorius, pirmojo eilėraščio apie Memelį autorius Simonas Dachas. Jo garbei Klaipėdoje 1912 m. pastatytas ir 1989 m. atstatytas paminklas pavadinimu „Taravos Anikė“.

Neturtingų berniukų prieglauda (Jaunystės g. 12) (12)
Bachmano dvaras suklestėjo XVIII a. valdant Wilhelmui Gerhardui von Koschkull. Iš šio laikotarpio išlikę ir valstybės saugomais paskelbti 14 dvaro komplekso pastatų: dvaro rūmai (Jaunystės g. 22), kalvė, ūkvedžio ir melžėjos namas, kumetynai, tvartai ir kiti ūkiniai pastatai bei neturtingų berniukų prieglauda. Šios prieglaudos fundatorė – W. G. von Koschkull našlė Sophia Ursula, jos atminimui šalia buvusios prieglaudos pastatytas paminklas. Iki mūsų dienų išlikęs berniukų prieglaudos pastatas statytas 1881 m.

Psichiatrijos ligoninė (Jaunystės g. 2) (13)
1930–1931 m. į šiaurę nuo Bachmano dvaro pastatyta 75 lovų psichiatrijos ligoninė. Pastate sujungti neoromantikos ir bauhauzo architektūriniai stiliai. Ligoninėje dirbo du gydytojai ir 17 slaugytojų, veikė siuvykla, pacientų patogumui įrengtos šilto vandens vonios, sutvarkyti pasivaikščiojimo takai vieline tvora aptvertame sode. 1939 m. visi pacientai perkelti į Tapiau psichiatrijos ligoninę (dabartinis Gvardeiskas), kur buvo vykdoma eutanazijos programa.

Klaipėdos valstybinė kolegija (Jaunystės g. 1, 2) (14)
1946 m. į Klaipėdos rajono Paupių kaimą (buv. Bachmano dvaro teritoriją) perkelta Raseinių žemės ūkio mokykla ir įkurtas Laukų ūkio technikumas. Naujai įkurtam technikumui ministerija skyrė buvusią psichiatrijos ligoninę ir Bachmano dvaro pastatus, kuriuose iki tol buvo amatų mokykla. Institucija ne kartą keitė savo pavadinimą kol 2009 m. tapo Klaipėdos valstybine kolegija. Bachmano žemėje žinių sėmėsi Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėjas V. Intas, rašytojas, Nepriklausomybės akto signataras K. Saja ir kt.

Miesto skerdykla (Liepų g. 53, 55) (15)
Klaipėdos miesto skerdyklos pastatų kompleksas pastatytas 1914–1915 m. pagal miesto architekto Walterio Kleemanno projektą. Name Liepų g. 53, papuoštame Klaipėdos herbu, gyveno skerdyklos direktorius, buvo kontora. Namo Liepų g. 55 pirmajame aukšte buvo restoranas „Būrų stuba“, antrajame – meistrų butai. Dabar čia įsikūręs sporto ir sveikatingumo centras.

Vandenvietės kompleksas (Liepų g. 49A) (16)
Klaipėdos miestas centralizuoto vandentiekio neturėjo iki XIX a. pabaigos. Nuo XVII a. uostamiestyje naudoti viešieji šuliniai su stūmokliniais mediniais siurbliais. Viešieji šuliniai buvo įrengiami turgavietėse, prie gatvių sankryžų, už miesto vartų. 1899 m. šalia Liepų gatvės Klaipėdos magistrato užsakymu išgręžtas pirmasis Klaipėdoje giluminis vandens gręžinys, o 1902 m. pastatytas Klaipėdos vandentiekio bokštas ir vandens tiekimo sistema. Kartu su vandentiekiu buvo tiesiama ir miesto kanalizacija.

Dujų fabrikas (Liepų g. 47) (17)
Klaipėdos dujų fabrikas buvo pastatytas 1860–1861 m. pagal Karaliaučiaus dujų fabriko direktoriaus J. Hartmano projektą. Iš 28 fabriko statinių išlikę trys: dviejų aukštų raudonų plytų administracinis pastatas su butu direktoriui ir dvi aštuoniakampio plano raudonų plytų dujų saugyklos. Iš pradžių dujų fabrikas gamino dujas tik apšvietimui, vėliau – ir viryklėms bei pramonės įmonėms. Fabrikas gamino ne tik dujas, bet ir koksą, dervą, amoniako vandenį, benzolą, selterį. Pokaryje dujų fabriko pastatuose įrengti butai, žmonės čia gyveno iki 1981 m.

Visų rusijos šventųjų stačiatikių cerkvė – buvusi miesto kapinių koplyčia (Liepų g. 45) (18)
1938–1939 m. miesto kapinių pakraštyje pastatyta kapinių koplyčia. Po karo koplyčia buvo naudojama kaip grūdų sandėlis, o 1947 m. atiduota stačiatikiams – po II pasaulinio karo jų bendruomenė išaugo iki 1000 asmenų ir buvo pirmoji pokaryje oficialiai pripažinta religinė bendruomenė Klaipėdos mieste. Koplyčios bokštelis, iš pradžių buvęs neogotikinio stiliaus, pakeistas pravoslavišku kupolu, iš uždarytos cerkvės Liepojoje atvežtas ikonostasas (puošni siena su įstatytomis ikonomis). Iki 1990 m. šioje koplyčioje laikydavo pamaldas ir liuteronai, kurie tuo metu neturėjo savo maldos namų.

Skulptūrų parkas – senosios miesto kapinės (prie Liepų ir Trilapio gatvių) (19)
1820 m. iš dabartinės Naujojo Sodo gatvės miesto kapinės buvo perkeltos prie Liepų ir Trilapio gatvių. Kapinės buvo gražiai ir gausiai apželdintos, jose buvo draudžiama rūkyti, vedžioti šunis. Čia palaidota apie 40 tūkstančių žmonių, tarp jų J. L. Vyneris, H. ir M. Gerlachai, E. W. Beerbohmas, J. W. Reincke, J. Sembritzkis ir kt. Paskutinis laidojimas kapinėse vyko 1959 m. Sovietiniais metais kapinės sunaikintos ir paverstos Skulptūrų parku. Jame yra 116 modernių skulptūrų, kurias simpoziumų metu sukūrė Lietuvos ir užsienio menininkai.
Parkas tapo savotiška moderniosios lietuvių skulptūros galerija po atviru dangumi.

Paminklas 1923 m. sukilėliams atminti (20)
1923 m. sausio mėn. Lietuvos valdžia suorganizavo sukilimą, norėdama prie Lietuvos prijungti Klaipėdos kraštą. Sukilimo metu žuvo 12 lietuvių sukilėlių, 2 prancūzai ir 1 vokiečių žandaras. 1925 m. pastatyto paminklo Klaipėdos sukilėliams autorius – Klaipėdos dailininkas, Paryžiaus meno akademijos auklėtinis Adomas Brakas. Skulptorius obelisku pavertė granitinį Vokietijos ir Rusijos sienos ženklą, ant kurio iškaldino užrašą „Už laisvę žuvusiems 1923 m.“.

Memorialinis paminklas žydų tautybės memelio labdariui ir mecenatui J. L. Vyneriui (21)
2002 m. atstatytas (sovietmečiu išsaugotas) graikiško stiliaus memorialinis paminklas iš Gdansko kilusiam žydų tautybės Klaipėdos tarybos nariui, žymiam labdariui ir mecenatui Juliui Liudvikui Vyneriui (1795–1862). J. L. Vyneris praturtėjo prekiaudamas augalų sėklomis ir visą savo turtą, daugiau kaip 300 000 talerių, po mirties skyrė Klaipėdos miesto bendruomenės poreikiams: bažnyčių ir sinagogų remontui, prieglaudų ir mokymo įstaigų statybai, vargšų maitinimui, nepasiturinčių vaikų mokymui ir t. t. J. L. Vynerio fondas, įkurtas dar Prūsijos valstybės laikais, veikė iki Antrojo pasaulinio karo.

Karalienės augustės viktorijos mergaičių licėjus (K. Donelaičio g. 4) (22)
Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjus XX a. pr. įsikūrė L formos trijų aukštų jugendo stiliaus statinyje dabartinėje K. Donelaičio g. 4. Tuo metu buvo pripažinta, kad ši mokykla yra moderniausia aukštesnioji mokykla visoje Prūsijoje. Čia buvo įrengta moderni šildymo sistema su automatiniu temperatūros ir vėdinimo reguliavimu, dulkių išsiurbimu, itin puošnia aula, išgražinta freskomis ir vitražais.
1941 m. licėjus paverstas karine ligonine, pokario metais jame veikė mokytojų institutas, internatinė mokykla, dabar – Klaipėdos universiteto Menų fakultetas.

Kristijono Donelaičio aikštė (23)
Iki XIX a. K. Donelaičio aikštės vietoje buvo senosios Krūmamiesčio gyventojų kapinės. XIX a. I p. sklypas apsodintas liepomis ir pavadintas viešuoju Collinso sodu, vėliau Liepų aikšte, skirta miestiečių laisvalaikiui. 1939 m. čia pastatytas paminklas kaizeriui Vilhelmui, o nuo 1973 m. aikštėje stovi skulptūra, vaizduojanti žymų lietuvių poetą, poemos „Metai“ autorių Kristijoną Donelaitį. Penkių metrų aukščio granito stulpas, kurio viršūnėje iškalta poeto galva – skulptoriaus P. Deltuvos ir architekto P. Šadausko darbas.

Buvęs Klaipėdos miesto centrinis paštas (Liepų g. 16) (24)
Pašto rūmai pastatyti 1893 m. Argelanderių šeimos namų vietoje. Kompleksą sudaro 3 neogotikiniai statiniai: centre – dviejų aukštų su mansardomis pašto įstaiga, abipus jos du vienaaukščiai pastatėliai – viename iš jų buvę sandėliai ir arklidė, o kitas skirtas karietoms laikyti. 42 metrų pašto bokšte 1987 m. buvo sumontuotas didžiausias Lietuvoje Klaipėdos karilionas. Naujasis Klaipėdos karilionas buvo nulietas 2006 m. Olandijoje, jis sudarytas iš 48 naujų lygaus profilio varpų, kurių diapazonas – keturios oktavos. Bendras varpų svoris apie 5095 kg.

Laikrodžių muziejus (Liepų g. 12) (25)
XVIII a. Krūmamiestyje (dabartinė Liepų g.) pradėjo formuotis Klaipėdos pirklių užmiesčio rezidencijos, viena jų – anglų kilmės Klaipėdos pirkliui J. Simpsonui 1820 m. statyta klasicistinio stiliaus užmiesčio vila. Namo gatvės fasadas papuoštas keturiomis kolonomis ir klasicistinėmis skulptūromis, simbolizuojančiomis prekybą ir amatus. 1930 m. namą ir sklypą nupirko lietuvių Žemės bankas, o sovietiniu laikotarpiu čia įsikūrė Klaipėdos pionierių ir moksleivių namai. Laikrodžių muziejus atidarytas 1984 m.

Paminklas jurgiui zauerveinui (Liepų g. 5) (26)
2011 m. prie pastato Liepų g. 5 pastatytas paminklas-skulptūra iškiliam XIX a. visuomenės veikėjui, poetui, filosofui, poliglotui, engiamų mažųjų tautų gynėjui Jurgiui Zauerveinui (1831–1904 m.). Paminklas J. Zauerveinui – granitinė dviejų metrų aukščio skulptūra – prisišliejo prie restauruoto gyvenamojo namo, kuriame kažkada buvo karčema, pašto karietų apsistojimo vieta bei nakvynės namai, kuriuose jis apsistodavo. Jis vienas pirmųjų ėmėsi propaguoti laisvės, pagarbos visoms tautoms ir jų prigimtinėms teisėms grįsto sambūrio, kurį dabar vadiname Europos Sąjunga, idėją. J. Zauerveinas himno „Lietuvninkai mes esam gimę“ ir daugiau nei 300 eilėraščių lietuvių kalba autorius. Paminklo autoriai – skulptorius G. Jonkus ir architektas V. Mazurkevičius.

Paminklas vieningai lietuvai „Arka“ (prie Tiltų ir Danės gatvių sankryžos) (27)
Paminklas „Arka“ pastatytas 2003 m. minint Tilžės akto 85-ąsias ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 80-ąsias metines. Paminklas sveria 150 tonų ir yra 8,5 metro aukščio. Raudonoji kolona simbolizuoja Mažąją Lietuvą, o pilkoji – Didžiąją Lietuvą. Viršutinė, tartum nuskelta, paminklo dalis simbolizuoja prarastą Karaliaučiaus sritį. Ant paminklo iškalti rašytojos I. Simonaitytės žodžiai, parašyti prabėgus mėnesiui po 1923 m. sukilimo: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva“. Paminklo autoriai – skulptorius A. Sakalauskas, architektas R. Krištopavičius, konstruktorius T. Tubis.

Biržos tiltas (28) – tai plieninis varstomasis tiltas per Danės upę, tarp Herkaus Manto ir Tiltų gatvių. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sugriautas, atstatytas po karo 1948 m. Iki 1770 m. vienas seniausių medinių miesto tiltų vadintas „Tilto vartais“. Per šį tiltą važiuojantys vežimai, keleiviai ir upe plaukiantys laivai buvo tikrinami ir registruojami. Ant tilto stovėjo nedidelės medinės parduotuvėlės. Biržos tilto pavadinimas prigijo dėl greta veikusios biržos.