Dviračiu po šiaurinę Klaipėdos miesto dalį

Maršruto ilgis 20 km
Trukmė 1,5 val.

Klaipėdos universitetas (Herkaus Manto g. 84) įsikūręs buvusiose Klaipėdos miesto kareivinėse (1), statytose 1904–1907 m. Ansamblį sudarė aštuoni neogotikos stiliaus raudonų plytų pastatai, iš kurių iki šių dienų yra išlikę šeši: du keturaukščiai pastatai skirti kareiviams gyventi, žemesnis statinys kulto reikmėms ir valgyklai, kiti trys statiniai skirti štabui, sargybinei, karininkų butams ir sandėliams. Kareivinių poreikiams pastatai buvo naudojami iki 1993 m., kai buvo perduoti Klaipėdos universitetui.
Teigiama, kad kareivinėse lankėsi Jonas Basanavičius, Vydūnas, Martynas Jankus, Maironis, taip pat du tarpukario Lietuvos prezidentai – Antanas Smetona ir Kazys Grinius.

Jūros parkas (buvęs Klaipėdos miesto poilsio parkas) (2)
Miesto parkas pradėtas apsodinti tik XIX a. vid., po to, kai 1834 m. į šiaurę buvo išplėstos Klaipėdos miesto ribos. 1899 m. Nobelio premijos laureato R. Kocho iniciatyva čia pastatyta vienintelė tuometinėje Vokietijoje Raupsuotųjų ligoninė, kuri veikė iki 1944-ųjų. Dabar toje vietoje įrengta riedlenčių aikštelė. Sovietmečiu miesto parke veikė šokių, žaidimų aikštelės, buvo įrengti atrakcionai, juoko kambariai, pirmasis Lietuvoje apžvalgos ratas.
Parke vykdavo miestučių, rankinio, tinklinio ir krepšinio varžybos ir čempionatai, lankytojus linksmino parko pučiamųjų orkestras. Dabar tai mėgiama miestiečių laisvalaikio leidimo vieta – įrengtos vaikų žaidimo, krepšinio, tinklinio, diskgolfo aikštelės, riedlenčių parkas, treniruokliai.

I ir II pasaulinio karo vokiečių karių kapinės (3)
Po Pirmojo pasaulinio karo netoli kareivinių buvo įrengta didvyrių alėja-giraitė, kur palaidoti 127 kare žuvę asmenys. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui kapinės išplėstos: iki 1945 m. jose palaidota apie 1,3 tūkst. žuvusiųjų. XX a. 7-ajame dešimtmetyje kapavietė sunaikinta. 1995 m. Vokietijos karių kapų globos tautinė sąjunga pradėjo kapinių tvarkymo darbus. Iš kitų Vakarų Lietuvos vietų į kapines perkelti karų metu žuvę Vokietijos kareiviai. Naujai įrengtose atminimo plokštėse įrašytos žuvusiųjų pavardės, atskiras paminklinis akmuo skirtas 1944 m. nuskendusio motorinio laivo „Füsilier“ žuvusiems kariams, įgulos nariams bei civiliams.

Vasaros estrada Klaipėdoje (4) buvo pastatyta 1983 m. Šioje estradoje kasmet rengiamos regioninės dainų šventės, festivaliai ir kiti renginiai. Ši estrada yra išbaigtos amfiteatro formos: viena dalis dengta stogu, kita atvira, įrengta ant nuožulnaus pylimo, skirta sėdėti žiūrovams. Vasaros estradoje, be dainų švenčių, vyko pirmieji daugiatūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, roko maršai, koncertavo estrados žvaigždės. Šalia dabartinės Vasaros estrados buvo senoji prieškario laikų šaudykla, jos liekanos išliko iki šiol.

Mumlaukio – Aulaukio (Svijanės) ežeras (5)
Nuo XIII a. vandens telkinys šiaurinėje miesto dalyje, šalia dabartinės Liepojos gatvės, buvo žinomas kaip Svijanės ežeras. 1290 m. kuršių žemių dalybų aktuose Svijanės ežeras buvo paminėtas kaip vienas iš Klaipėdos miesto ribų orientyrų. Tokiu pat vardu buvo vadinamas ir iš ežerėlio ištekėdavęs Svijanės upelis, kuris sukdavo pro dabartinę geležinkelio stotį, Lietuvininkų aikštę, Janonio gatvę ir įtekėdavo į Kuršių marias. Aulaukio vardu buvo vadinamas šiauriau nuo Svijanės esantis dabar bevardis ežerėlis.

Klaipėdos radijo ir televizijos stotis (Vasarotojų g. 2) (6)
Klaipėdos radijo ir televizijos stotis, vadinamasis 200 m aukščio Girulių televizijos bokštas, buvo pastatytas 1957 m. Iš pradžių buvo retransliuojamos radijo stotys, vėliau – ir Lietuvos televizija. 1991-aisiais, naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją, sovietų kariuomenė užėmė Vilniaus televizijos bokštą. Tą naktį klaipėdiečiai budėjo ir prie Girulių televizijos bokšto. Girulių stoties rūsyje buvo įrengta studija, iš kurios buvo teikiama informacija apie padėtį Vilniuje ir visoje Lietuvoje. Šiandien televizijos bokštas retransliuoja per dešimtį radijo stočių bei visas šalyje matomas televizijų programas.

Girulių geležinkelio stotis (Stoties g. 1) (7) pastatyta 1892 m. nutiesus geležinkelį nuo Klaipėdos iki Rusijos sienos ties Bajorais. Pirmieji poilsiautojai į Girulių kurortą traukiniu atvyko 1892 m. birželio 15 d. Pasak istoriko J. Zembrickio, vasarų sekmadieniais į Girulius važiuodavo pilnutėliai traukiniai. Pastatas dviejų dalių – viena jų raudonų plytų mūrinė, o kita – medinė, fachverkinės konstrukcijos su puošniais raižiniais.

Girulių miškas (8)
XIX a. pradžioje teritorijoje tarp Klaipėdos miesto ir dabartinių Girulių plytėjo smėlynai ir kopos. 1819 m. Prūsijos karalius nurodė Klaipėdos pirklių bendrijai apželdinti teritoriją tarp Melnragės ir Olando kepurės. Tam tikslui įkurta girininkija, iš šio žodžio kilęs ir Girulių pavadinimas. Girulių miške vyrauja spygliuočių medynai, sutinkama briedžių, stirnų, šernų, lapių, voverių. Iš šio miško jūros link išteka daug upelių – kai kurie pasiekia jūrą, kiti teka į priešingą pusę nuo jūros, turi protekas Danės upės link.

Giruliai (9)
Aplink 1819 m. įkurtą girininkiją ėmė kurtis gyvenvietė. XIX a. viduryje Prūsijos valdžia suteikė Klaipėdos pirkliams teisę čia įrengti jūros maudykles, o vietiniams gyventojams – nuomoti svečiams vasarnamius. Oficialiai kurorto statusas vietovei suteiktas 1861 m. 1870 m. turtingi Klaipėdos pirkliai Giruliuose pradėjo statyti vilas, vėliau viešbučius. Nuo 1892 m. kurortą iš Klaipėdos jau galima buvo pasiekti ir geležinkeliu. Čia veikė sanatorijos, tarpukariu buvo organizuojamos moksleivių vasaros stovyklos. 1946 m. Girulių gyvenvietė kartu su Melnrage buvo prijungta prie Klaipėdos miesto.

Labrenciškė (10) – nuosavų namų rajonas šiaurinėje Klaipėdos miesto savivaldybės dalyje. Istoriniuose šaltiniuose jau XVII a. pabaigoje minimas Labrenzo dvaras. Dvarą ir aplink esančias žemes Labrenzų giminė valdė iki 1944 m. pabaigos. Iš jos kilo daug žymių visuomenės veikėjų, politikų. 1992 m. čia suformuotas individualių gyvenamųjų namų sklypų kvartalas ir pavadintas Labrenciškėmis.

Plytinė (11) – šiaurinė Klaipėdos miesto dalis, esanti tarp Purmalių ir Tauralaukio. Ši vietovė buvo apgyvendinta dar prieš įkuriant Klaipėdos miestą, tai liudija šalia esantis Purmalių piliakalnis ir pagoniškos šventvietės liekanos. Nuo XIII a. vietovėje minimas malūnas, aplink kurį ėmė kurtis gyvenvietė. Dvaro teritorijoje XX a. pradžioje buvo pastatyta plytinė, kurios plytos buvo panaudotos statant Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią.

Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia (Savanorių g. 4) (12) ir Onkologijos centras pastatyti 2012 m. Projekto autoriai – N. Rimmaudas ir S. Plungė siekė atkartoti Asyžiaus Šv. Angelų Marijos bazilikoje saugomos IV a. Porciunkulės koplytėlės, kuri laikoma pranciškonų ordino pradžios simboliu, architektūrą. Bažnyčios lubos primena apversto laivo dugną, tai tarsi užuomina į Nojaus laivą. Altoriaus Nukryžiuotasis sukurtas skulptoriaus V. Navicko, pagamintas iš Lietuvoje surinktų vario atliekų. Iškilmingų šventinimo apeigų metu į altorių buvo įdėta šv. Pranciškaus relikvija.

Klaipėdos miesto ligoninių kompleksas (Liepojos g. 39, 41, 43, 45, 49) (13)
Klaipėdos miesto ligoninės statybų pradžia – 1973 m. 1976 m. atidarytas 600 lovų stacionaras, kiek vėliau – kiti trys korpusai: akušerijos-ginekologijos, infekcinių ligų ir onkologijos. 2006 m. ligoninė pakeitė statusą ir tapo Klaipėdos universitetine ligonine. Stacionare kasmet gydosi apie 45 tūkst. pacientų. Jūrininkų ligoninės pradžia siejama su 1949 m., kai Klaipėdoje buvo atidaryta Prekybos uosto ligoninė ir poliklinika. Dabartinės Klaipėdos jūrininkų ligoninės atidarymas įvyko 1994 m. Per metus čia gydosi apie 19 tūkst. pacientų.

Lietuvos kino studijos pastatų kompleksas (Kretingos g. 100) (14)
Lietuvos kino studija (LKS) įkurta 1940 metais. Klaipėdos LKS padaliniui 1998 m. perduotas anksčiau saugumui priklausęs pastatas Kretingos g. 100. Pastatas klaipėdiečių vaizdžiai vadinamas „Holivudu“. Nors studija buvo tinkamai paruošta ir rimtiems projektams, čia daugiausia buvo filmuojami reklaminiai vaizdo klipai ir keletas pramoginių laidų. Paskutinis LKS Klaipėdos paviljone filmuotas filmas – M. Aleksandrės režisuotas „Štiortebekeris“, apie garsų viduramžiais Baltijos jūroje siautėjusį plėšiką.

Tauralaukis (15)
Tauralaukio žemės – senųjų kelių kryžkelė, čia 1802 m. įvyko garsusis Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III ir jo žmonos Luizės susitikimas su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Istoriniai šaltiniai mini du dvarus Tauralaukyje. Didysis dvaras buvo dešiniajame Danės krante, dabartinio KU botanikos sodo teritorijoje.
Išlikęs Mažasis Tauralaukio dvaras kairiajame Danės krante įkurtas 1539 m. Saugomais paskelbti išlikę centriniai rūmai, kelio sarginės pastatas, 4 ūkiniai pastatai ir dalis parko. 1807–1808 m. Mažajame Tauralaukyje mėgo lankytis Klaipėdoje rezidavusi Prūsijos karališkoji šeima.

Klaipėdos universiteto botanikos sodas (Kretingos g. 92) (16) įkurtas 1993 m. Danės upės slėnyje. Bendras teritorijos plotas 9,3 ha. Teritorijoje natūraliai auga daugiau nei 250 augalų rūšių, o iš viso parke auga apie 40 tūkst. augalų. Pagrindinė sodo veikla – sodinti, puoselėti augalus, taip pat vykdomi sėklų ir žaliųjų auginių mainai, kaupiamas auginamų augalų sėklų fondas. Vertingi augalai kaupiami ir eksponuojami keturiose kolekcijose: dendrologinėje, žolinių dekoratyvinių augalų, rožių ir vaistinių-prieskoninių augalų. Kuriamos pajūrio kopų augalų ir svogūninių augalų kolekcijos, vijoklinių augalų ekspozicija, įrengtas etnografinis gėlių darželis.

Gyvenamųjų namų kvartalas. Pakrantės sodai (17).
Daugiabučių, kotedžų ir individualių namų gyvenvietę, užimančią 5,3 hektaro teritoriją, supa Klaipėdos universiteto botanikos sodas, Kretingos gatvė ir Danės upė. Per kvartalą nutiestos dvi naujos gatvės – Senvagės ir Žolynų. Naujos gyvenvietės statyba prasidėjo 2004 m. Sovietmečiu čia buvo įsikūrusi įmonė, kuri rūpinosi viso miesto apželdinimu, jos kaimynystėje veikė žirgynas. Toliau tarp Danės upės ir Kretingos gatvės plyti sodininkų bendrijos.

Upė Danė (18)
Per Klaipėdos miestą ilgiausia tekanti upė – Danė, nuo versmių iki Bajorų kaimo vadinama Akmena. Prasideda ji pelkėtame miške ir nuvingiavusi 65 km įteka į Kuršių marias Klaipėdoje. Upė teka Kretingos ir Klaipėdos rajonuose. Baseino plotas 595 km². Iki 1981 m. upė vadinta Dangės vardu.

Luizės mikrorajonas (19) išsidėstęs tarp Kretingos, Panevėžio, Anykščių ir Pievų gatvių bei Šiaurės prospekto. Nuo XVIII a. pab. didžioji dalis šių žemių priklausė Luizės dvarui, todėl rajonui suteiktas toks pavadinimas. Dvaro įkūrėjo, Prancūzijos ir Švedijos konsulo Prūsijoje Ch. W. Wachseno statytas gyvenamasis namas (Liepų g. 62) išliko beveik nepakitęs iki šių dienų. Luizės gyvenamųjų namų rajone dominuoja privatūs pastatai. 1992 m. čia įkurta Šv. Kazimiero parapija, o 2007 m. pašventinta naujai pastatyta bažnyčia. Bažnyčioje galite pamatyti kone didžiausią Lietuvoje vitražą (aukštis 11 m, plotis 4,5 m), kurį sukūrė K. Morkūnas ir E. Valiūtė.

LCC universitetas (Kretingos g. 36) (20)
1991 m. Lietuvos krikščioniškasis koledžas (LCC) savo veiklą pradėjo Panevėžyje, tačiau 1992 m. persikėlė į Klaipėdą. Nuo 2000 m. LCC – privatus krikščioniškas laisvųjų menų amerikietiško modelio universitetas, kuriam būdingas interaktyvus dėstymo būdas ir bendruomeniškumas.

Vynerio promenada (dabartinė Kretingos g.) (21)
XIX a. II pusėje Klaipėdos miestas su Tauralaukiu buvo sujungtas medžiais apsodintu pasivaikščiojimo taku, vadinamąja Vynerio promenada, kuri prasidėjo ties dabartine Lietuvininkų aikšte. Šios promenados tiesimą inicijavo ir finansavo žymus Klaipėdos pirklys, miesto tarybos narys, filantropas ir mecenatas J. L. Vyneris. Gyvenimo pabaigoje surašytame testamente jis visą savo turtą, daugiau kaip 300 000 talerių, paliko miesto bendruomenės oreikiams. Didžioji Vynerio promenados dalis išliko iki šių dienų, tačiau senųjų medžių neliko, sovietmečiu takas apsodintas liepomis.