„Klaipėdietis“

Sveikas, Mažyli! Kodėl gi tu manęs neklausi, kur aš taip ilgai buvau dingęs? Aš gi buvau pas miesto merą! Iš jo ir parsinešiau šitą monetėlę. Klaipėdos miesto herbą patikėjo man ne šiaip sau, saugau ir prižiūriu jį. Stebiu, jog būtų gerbiamas visų čia apsilankiusių.

Failo dydis:  3,65 MB

Dabar pasirėmęs nenustoju grožėtis Mažvydo alėja… Ar tu matai, kokia ji nuostabi? Visai kaip aš! Kiek daug žavių žmonių čia sutinku… Ankstyvais rytais, kuomet visas miestas dar bunda, gaudau žvilgsniu kiekvieną į darbą skubantį žmogelį. O, kad tu žinotum, kiek čia žavių balandėlių mėgsta susibūrę šnabždėti apie amžiną meilę ir jos tyrumą.

Smagiausia būna tingiais savaitgalio vakarais, kuomet saulė nutvieskia praeivių veidus, o Mažvydo alėjos pastatų langai žiba nuo spindulių. Ir žmonės tampa kitokie – pamiršę kasdienius savo darbus vaikštinėja aplink, grožisi alėja. Manimi taip pat nepamiršk pasigrožėti – gi toks žavus jaunuolis priešais Jus! Juk aš gudrus, gražus, liemeningas vyras. Bet aš dar ir talentingas! Kiek istorijų galėčiau papasakoti! Na, atspėk, kas yra geriausias istorijų pasakotojas visam uostamiesty? Nežinai. Savaime aišku, kad aš! Ar kada teko girdėti apie Klaipėdą išgelbėjusį sūrį? Taip taip, sūrį! O buvo taip: seniai, seniai, kuomet Klaipėdos miestui dar tekdavo gintis nuo įvairių užpuolikų, gyveno toks švedų karalius Erichas, kuris taip pat kėsinosi į gražiąją Klaipėdos žemę. Tenka pripažinti, jog jam sekėsi sunkiai, o juokingiausia tai, kad galutinai Erichą morališkai sužlugdė… sūrio gabalėlis, numestas į jo stovyklavietę! Švedų karalius pamanė, jog apgultieji Klaipėdos gyventojai turi dar itin daug maisto atsargų ir nesiruošia pasiduoti, tad karaliui liko tik atsitraukti. Neįtikėtina, kaip sūrio gabalėlis galėjo tiek daug ką pakeisti!

Turiu ir dar vieną istoriją. Ar žinojai, kad Klaipėdos miesto pradžia laikomi 1252-ieji metai, kuomet senosios kuršių gyvenvietės vietoje pastatyta Livonijos ordino pilis? O kad apie šio miesto vardo kilmę sklando daug legendų? Ne? Tai paklausyk vieną iš jų! Kadaise vienos genties, įsikūrusios prie Akmenos vidupio, narsiausi medžiotojai broliai Elnias ir Vilkas išsiruošė ieškoti tinkamesnės vietos jų genčiai gyventi. Keliaudami nuo aukštumos, vyrai pamatė Jūrą. Norėdami ją pasveikinti, medžiotojai sugalvojo įveikti didžiulę klampią balą ir šiam tikslui įvykdyti pasirinko du skirtingus takus. Taip jau nutiko, kad tik vienas Elnias sugebėjo sėkmingai pasiekti Jūrą, o Vilkas dingo nežinioj… Dienų dienas Elnias ieškojo savojo draugo, tačiau pelkyne rado tik klampią pėdą. Po ilgų paieškų, vyras nutarė į ištirtas vietas atvesti savo gentį, o apie jo keliones dar ilgai buvo pasakojama giminės mažiesiems. Ilgainiui istorija buvo pamiršta, tačiau išliko tos vietos, kur Vilkas dingo, pavadinimas “Klai(džiota) pėda”…

Viskas, man seniai jau laikas nuotykių ieškoti. Apskritai, per ilgai aš čia su tavimi užtrukau. Lik sveikas, Mažyli! Aš skubu.