Smiltynė tai šiauriausia ir viena seniausių Kuršių nerijios gyvenviečių. Smiltynė pirmą kartą buvo paminėta 1429 m. kaip Sandberg – Smėlio kalnas, o vėliau pervadinta į Sandkrug – Smėlio smuklę. Smiltynės pavadinimas pradėtas naudoti XX a. Nuo XIX a. Smiltynė tapo vis labiau mėgiama kaip kurortinė vietovė, kur poilsiautojus viliojo graži gamta, švarus paplūdimio smėlis, pasivaikščiojimo takai.
Kopgalis – tai jauniausia Kuršių nerijos vietovė, nes sausumos juosta šioje vietoje formavosi iki XIX a. vid. Ilga lgą laiką į šiaurę nuo Smiltynės likusi smailuma nebuvo įvardijama, vėliau vokiečiai šią teritoriją vadino Suderhuk, Suderhaken, dar vėliau – Suderpitze (Pietų ragas, smailuma – iškyšulis). Kopgalio pavadinimas siejamas su Klaipėdos krašto lietuvininkų nerijos vadinimo Kopomis, todėl XIX a. pab. prigijo ir lietuviškas vietovardis – Kopgalis.
1. Tik atvykę į Smiltynę išvysite apželdintą kopą “Sandkrug” – čia seniau stovėjo paskutinė pašto stotis Kuršių Nerijoje, o kartu ir smuklė su kambariais keliautojams. Tai nebuvo pirmoji pašto stoties vieta – pirmoji buvo arčiau marių. Dabar smuklės sodybvietė vadinama “Smėlio karčemos” kalnu.
2.Smiltynės Kurhauzas – įspūdingas dviejų aukštų su mansarda viešbutis pastatytas 1900 metais. Tūriu ir savita architektūra labai ryški pietinės Smiltynės dalies dominantė. Jame buvo 50 kambarių, svečiai galėjo mėgautis šiltomis voniomis, naudotis naujausiu išradimu – elektra, sode veikė restoranas, marių pakrantėje – kavinė. Kurhauzas – fachverkinės architektūros, primenantis kai kuriuos Klaipėdos senamiesčio statinius. Iki Antrojo pasaulinio karo kurhauzas buvo žymus kultūros centras Smiltynėje. Jame rengti muzikos vakarai, žymių to meto atlikėjų rečitaliai, veikė ruletė. Pirmajame pokario dešimtmetyje kurhauze buvo įrengti butai. Vėliau, didėjant Smiltynės rekreacinei reikšmei, gyventojai iškelti, atidarytas “Klaipėdos” viešbučio filialas ir kavinė “Smiltynė”.
3. Smiltynės sveikatingumo takas buvo įrengtas 1989 m. Algimanto Laurinaičio iniciatyva. Šio tako atsiradimo tikslas – pritraukti kuo daugiau žmonių aktyviai ir sveikai leisti laiką bei apsaugoti Smiltynės mišką nuo gaisrų. Čia viskas natūralu ir padaryta iš medžio. 2012 metais Smiltynės sveikatingumo takas atnaujintas ir laukia lankytojų.
4-u ir 5-u objektu vadiname populiariausius paplūdimius Smiltynėje.
Balto, minkšto ir net girgždančio smėlio platūs paplūdimiai visą vasarą sulaukia daug poilsiautojų. Dėl plataus paplūdimio čia galima ne tik maudytis ar mėgautis saulės voniomis, bet ir žaisti paplūdimio tinklinį, tenisą, lėkščiasvydį ar kitus aktyvius žaidimus.
6. Išlikę gynybiniai įtvirtinimai: „Jachmann” arba „Memel Süd”. Ši gynybinė baterija buvo pavadinta Vokietijos viceadmirolo Eduard von Jachmann vardu. Pakrantės gynybos artilerijos baterija statyta 1939 metų pavasarį. Objektas dažnai aprašomas kaip „neišlikęs” ir jam ilgai nebuvo skirtas joks dėmesys. Šioje pakrantės artilerijos baterijoje keturi 150mm jūriniai pabūklai SKL-45 taip ir liko sumontuoti tik laikinosiose betoninėse platformose. Netoliese buvo pastatytas ir dviaukštis bunkeris – ugnies kontrolės postas. Šiuo metu bunkerio būklė yra prasta ir jis nėra pritaikytas lankymui.
7. Klaipėdos uosto vartai yra sudaryti iš pietinio ir šiaurinio molų. Šis uosto akvatorijos statinys saugo uostą nuo bangavimo, ledonešio, užnešimo sąnašomis. Klaipėdos uostas turi du lygiagrečius molus, pietinio molo ilgis – 1227 m, o šiaurinio – 1158 m. Abu molai yra įrengti ant giliai sukaltų polių. Viršvandeninė dalis išmūryta iš akmenų. Pagilinus uostą, molai sustiprinti akmenimis ir dideliais betono blokais.
Šiaurinis molas buvo statomas nuo 1834 m. iki 1884 m., o pietininis – nuo 1847 m. iki 1861 m. Šių molų funkcija – nukreipti Danės upės žiočių srovę į Baltijos jūrą, apsaugoti plaukimo vagą (farvaterį) nuo užteršimo.
Abu molai yra mėgiamos miestiečių pasivakčiojimų vietos – čia žmonės ateina stebėti saulėlydžių, atvykstančių ir išvykstančių laivų.
8. Lietuvos jūrų muziejus ir delfinariumas. 1994 metais atidarytas vienintelis rytinėje Baltijos pakrantėje delfinariumas. Čia gyvena delfinai – Juodosios jūros afalinos, priklausantys žinduolių klasei, dantytųjų banginių pobūriui. Delfinariume vyksta nuotaikingi, edukacinės paskirties renginiai, kurių metu lankytojai supažindinami su vienais intelektualiausių jūros žinduolių. Nuo 2001 m. Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume pradėtas ypatingas delfinų ir vaikų bendravimo projektas – delfinų terapija: dirbama su vaikais, turinčiais įvairių sveikatos sutrikimų.
9. Nerijos fortas. XIX amžiaus antroje pusėje Kopgalyje buvo pastatyta gynybinė pajūrio tvirtovė – Nerijos fortas, kuris per Antrąjį pasaulinį kartą buvo beveik sugriautas. 1979 metais Nerijos fortas buvo atstatytas ir pritaikytas muziejaus poreikiams. Poternose ir kazematuose po tvirtovės pylimais įrengta Lietuvos laivybos istorijos ekspozicija, ant pylimų, buvusiose pabūklų aikštelėse, eksponuojama senovinių ir šiuolaikinių inkarų kolekcija. Muziejus kaupia, saugo, tiria, restauruoja ir populiarina muziejines vertybes, kurios atspindi Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, laivybos istoriją bei jūros gamtos įvairovę. Šiandien po šį istorinį fortą galite pasivaikščioti ir jūs.
10. „Albatrosas” – paminklas žuvusiems jūrininkams ir nuskendusiems laivams. Amžių tėkmėje užmirštų ir atmintyje išlikusių šiurpių tragedijų bei aukų vardai visada primins dramatiškus žmogaus ir jūros santykius.
Virš negrįžusiųjų iš jūros kapų sklando žuvėdros ir albatrosai – paukščiai, kuriuose, anot legendų, atgimsta jūrininkų sielos.
Paminklas siekia sutelkti jūrinę bendruomenę. Jis jau tapo Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, simboliu, o Klaipėda – jūriniu centru.
Metalinis paukštis pakilo skrydžiui, puoselėdamas viltį, kad bus visada gyvas klaipėdiečių, jūrininkų širdyse.
(Paminklo autoriai: skulptorius Klaudijus Pūdymas ir architektas Mindagas Zabarauskas).
11. Etnografinė pajūrio žvejo sodyba buvo įkurta 1979 metais. Ji pastatyta pagal XIX–XX a. pab. Šventosios, Palangos apylinkių pajūrio žvejų sodybas. Tokios sodybos nepasižymėdavo statinių gausa, dažniausiai tai būdavo 2–3 pastatai. Čia galėsite susipažinti su ūkiniais bei gyvenamaisiais statiniais. Šioje sodyboje atvaizduota pasiturinčio žvejo – auginusio gyvulius, dirbusio žemę ir žvejojusio – sodybos kompleksas: gyvenamasis namas, tvartas, klėtis, pirtis, rūsys, rūkykla, kartys tinklams džiauti bei žuvims džiovinti.
12. Laivų-veteranų ekspozicijos aikštelėje eksponuojami žvejybinai laivai: traleris “Dubingiai”, mažasis žvejybos traleris “Kolyma”, plieninis tralbotas (PTB – 7167). Šie laivai žvejybą vykdė ne tik Baltijos ir Šiaurės jūroje, o net ir Atlanto vandenyne.
Čia taip pat galėsite susipažinti ir su žymiuoju kurėnu – „SüD.1″ – tokiomis plokščiadugnėmis burvaltėmis buvo žvejojama Kuršių mariose iki XX a. 6-ojo dešimtmečio.
13. Kopgalio kaimo kapinaitės Smiltynėje buvo naudojamos XIX–XXa. pradžioje. Kopgalio kapinaitėse palaidoti Smiltynės, Kopgalio gyventojai – pirmasis Lietuvos kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871-1934 m.), poetas, publicistas, Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Žilius–Jonila (1870-1932m.).
14. Klaipėdos miesto valdžia, siekdama nuolatinės hidrotechninių įrenginių (molo, būnų, krovos tiltelių) priežiūros, balasto iškrovimo darbų pagerinimo bei smėlio nerijos smailumoje pažabojimo, Smiltynėje apgyvendino nuolatinius gyventojus. Jie kalbėjo kuršių – vokiečių ar kuršių – lietuvių – vokiečių kalbomis. XX a. 2 – ame dešimt. Kopgaliečiai daugiausia dirbdavo mieste.
1821 m. čia stovėjo jau 7 sodybos. Gyventojai krovė balastą, tvirtino krantus, dengė juos velėna, žvejojo, augino bulves.
Dar ir šiandien Smiltynėje galite išvysti senųjų Smiltynės vilų su liaudies architektūros elemantais. Vienos vilos pilnai medinės, kitos fachverkinės konstrukcijos. Išlikusios vilos Smiltynėje pastatytos XX a.pr.
