Šiuolaikinio švedų dramaturgo Larso Noréno pjesė „Demonai“ – negailestingai atvira ir su nemenka absurdo humoro doze. Veiksmas vyksta puikiai įrengtame bute. Scenoje keturi trisdešimties metų žmonės – dvi susituokusios poros, gyvenančios tame pačiame daugiabutyje. Už klestinčio pasiturinčių šeimų fasado – lėta ir neišvengiama katastrofa, kuri vyksta kasdien. Ne veltui L. Norénas dažnai gretinamas su Strindbergu – jo „Demonai“ yra apie tą patį žmogiškąjį paradoksą: sugebėjimą (ir net slaptą vidinį norą) kito, artimo ir gal net tebemylimo žmogaus, gyvenimą paversti pragaru.

Spektaklio režisierius Darius Rabašauskas: „Tai nėra tradicinė santykių aiškinimosi pjesė. Santuoka čia – tik aplinkybė, situacija. Svarbi, bet ne vienintelė įmanoma. Tad ir spektaklis bus labiau apie instinktus, vidinę jėgą: valdančią, kuriančią ir griaunančią. Būtent apie jėgą, apie demoną. Ir jeigu demonui veikti reikia žmogaus kaip kuriančios būtybės, tai pradžios arba pabaigos jėga glūdi būtent žmoguje. Bandome kalbėti apie jausmo (pajautimo) badą, vis labiau atbunkančius pojūčius, kuriems reikia vis ekstremalesnių potyrių. Apie vis aštresnio pajautimo paieškas, vis aštresnį dirgiklį, kuris leistų jausti gyvybę, jausti, kad gyveni. Vis aštresnio dirgiklio poreikį ir vis alkanesnius individus. Būtent badas, bado būsena lemia instinkto viršenybę, dominavimą. Nes personažai nieko nesiaiškina. Dominuoja „noriu“, „geidžiu“, „trokštu“. Ši bado būsena – išeities situacija, mes joje gyvename, nuo to atsispiria spektaklis. Ekstremalumas čia pasiekiamas per kitą žmogų, jo kankinimą. Ir savęs tuo pačiu metu. Skausmas – tikriausias gyvybės požymis. Kada skauda, jauti.“