„Prano Domšaičio kelionių maršrutai driekėsi nuo Kruopynių kaimo buvusioje Prūsijoje iki Prancūzijos, Italijos, Bosforo sąsiaurio ir Pietų Afrikos Respublikos, kol galiausiai kelionėse regėto pasaulio atvaizdai Lietuvių fondo dėka pasiekė Klaipėdą. Pristatydami šiuolaikiškai atnaujintą dailininko darbų ekspoziciją – sveikiname Klaipėdą su artėjančiomis šventėmis ir kviečiame leistis į įspūdingą kelionę po magišką Prano Domšaičio kūrybos pasaulį,“ – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
Atnaujintoje ekspozicijoje – prie šiuolaikinio lankytojo priartintas turinys. Prano Domšaičio galerijos lankytojai galės išvysti apie du šimtus dailininko kūrinių: aliejinius paveikslus, akvarelės ir pastelės technikomis sukurtus darbus, piešinius, siuvinėtas kompozicijas, specialiose konstrukcijose eksponuojamus dvipusius paveikslus. Atnaujintoje nuolatinėje ekspozicijoje dailininko kūryba pristatoma tiek chronologiškai, tiek temiškai. Lankytojo patirtį muziejuje praturtins šiuolaikiški sprendimai ekspozicijos erdvėje: „Atnaujinta ilgalaikė menininko P. Domšaičio kūrybos ekspozicija papildyta integruotais, multimedijų elementais, kurie atitinka įvairaus amžiaus ir patirčių lankytojų poreikius. Siekiama sukurti inovatyvius, ilgalaikę išliekamąją vertę turinčius produktus, kurie priartintų turinį prie šiuolaikinio lankytojo, vestų į gilesnę pažintį su P. Domšaičio kūryba, didintų muziejaus patrauklumą ir įtraukumą, muziejinio turinio pasiekiamumą bei turinio sklaidą“, – pasakoja Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.
Paroda yra nuolatinė.
Jungdami praeitį, dabartį ir ateitį, menininkai kviečia lankytoją susidurti su dažnai žmogui sunkia patirtimi – istorinėmis neteisybėmis, neįgyvendintomis galimybėmis ir išliekančiais materialiaisiais pėdsakais.
Menininkė Ana de Almeida ir menininkas Leo Trotsenko gyvena ir kuria Vienoje, Austrijoje. Jie susitiko 2023 m., kai abu dalyvavo QMA Artist Collective* programoje. Vos pradėję bendrauti įsitraukė į diskusijas apie kiekvieno individualias meno praktikas ir jas siejančius siužetus.
Tiek Ana, tiek Leo gilinasi į praeitį ir dabartį, savo kūriniuose derindami archyvinius dokumentus su šiuolaikine urbanistine ir kraštovaizdžio archeologija. Jų kūryba apima įvairius laikotarpius ir pokyčius sociopolitinėje realybėje, pasitelkiant antropologinį žvilgsnį į žmogiškus ir nežmogiškus elementus.
Parodoje „Pakeliama svarbos sunkuma“ nagrinėjama, kaip svarba kyla iš asmeninio suvokimo ir rūpesčio, klausiant, kas lieka įrašyta kolektyvinėje atmintyje. Kas išties yra svarbu, o ką tik mes patys sureikšminam perleisdami įvykius ir reiškinius per savo subjektyvų ir solipsistinį kūno bei proto filtrą?
Pasitelkdami meno kalbą, Ana de Almeida ir Leo Trotsenko parodoje permąsto ne tik daiktišką, bet ir asmeninę, socialinę ir istorinę tikrovę, taip reflektuodami ir pačias mintis bei savo vietą laike ir erdvėje.
Ana de Almeida – Austrijos mokslų akademijos doktorantė ir Vienos meno akademijos Meno teorijos ir kultūros instituto jaunesnioji mokslininkė, o Leo Trotsenko šiuo metu yra vienas iš Vienos kultūrinės iniciatyvos „Kriegsbilder“ kuratorių.
Paroda vyks iki 2026.03.29 d.
Nuo vasario 27 d. iki kovo 29 d Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose vyksta jungtinė Augusto Bidlausko, Lino Jusionio ir Marijos Šnipaitės paroda „Vilkti ir grūsti“. Parodoje menininkai iš Vilniaus įprastus pokalbius ir skirtingas kūrybines praktikas perkelia į naują erdvę, kurioje santykiai tarp autorių ir kūrinių įgyja naujų sąlyčio taškų bei kitą tvarką.
„Vilkti ir grūsti“ – taip atidaromos durys Latvijoje. Taip trys draugai iš Vilniaus ruošiasi parodai Klaipėdoje. Pirminėje fazėje idėjos ne ateina, o grūdasi, tačiau vėliau ateina laikas, kurį tiksliausiai įvardija veiksmažodis „vilkti“. Viskas ima priminti vilkstinę, kurioje kasdienybė, neramus politinis fonas ir informacijos perteklius velkasi kartu, persmelkdami kūrybą ne kaip tema, o kaip būsena. Joje ironija, žaidimas, atkaklus darbas ir trumpi hedonistiniai gestai tampa būdu nesustingti ir pasipriešinti reikšmės srautui.
Visi trys autoriai meno lauke pasirodė panašiu metu, nuolat seka ir reflektuoja vienas kito kūrybą, bendrauja, o paroda „Vilkti ir grūsti“ – jiems pirmoji bendra. Tai – trys skirtingos medijos, trys charakteriai, bet vienas bendras judesys.
Augusto Bidlausko grafikos darbuose judėjimas lėtas ir tikslus. Vaizdai – nespalvoti, išskaidyti, tarsi ištraukti iš savo natūralaus konteksto ir sustabdyti baltame fone. Kūnas čia tampa pagrindiniu vaizdavimo objektu – fragmentuotu, stebimu iš arti, susiduriančiu su gamtos elementais, kultūros žymėmis ir žmogaus buvimo pėdsakais, bet niekada nesuvedamu į vientisą pasakojimą.
Lino Jusionio tapyba yra kaip treniruotė. Kasdienybės motyvai – šviežiai iškritęs ar nuo žiemos užsilikęs sniegas, dviračiu įminto kelio serpantinas, šuolių su slidėmis bokštas – vaizduojami ne kaip įvykis, o kaip būsena, atsirandanti kartojant, kaupiant detales ir atminties fragmentus. Tai grūdimas – darbas su vaizdu kaip su erdvine konstrukcija, nuolat perstatoma, balansuojančia tarp pertekliaus ir trūkumo.
Marijos Šnipaitės skulptūrinė praktika šioje parodoje veikia per žaidimą, kuris tik apsimeta lengvu. Eskiziškais, grakščiais gestais formoje ir medžiagoje kuriami erdviniai ryšiai, jungiantys kasdienybės ritualus, vizualines patirtis ir kultūrines nuorodas. Marija kūriniams parinkdama motyvus atsisako jų įprastinių funkcijų, medžiagiškumo, susikoncentruoja į objektų ryšį su jusliniu patyrimu. Kartais tenka vilkti, kartais grūsti.
Paroda veiks iki 2026.03.29
Nuo vasario 26 d. iki kovo 29 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose vyksta jungtinė Klaipėdos karjerą pradedančiųjų menininkų paroda „Inventorizacija“.
Inventorizacija administracinėje veikloje žymi pauzę ir reviziją, o šia paroda – priešingai – siekiama inventorizuoti ne materialųjį, o žmogiškąjį, kūrybinį miesto turtą: suregistruoti tuos, kurie kuria dabar, kad jų kūryba neliktų nepastebėta.
Tradiciniame meno pasaulyje paroda veikia kaip filtras, o kuratorius kaip „vartų sargas“, turintis galią rūšiuoti meną į tinkamą ir netinkamą, profesionalų ir mėgėjišką. Šioje parodoje kaip tik atsisakoma institucinės privilegijos spręsti, kas vertas būti matomas, o kas ne. Ši paroda savotiškas pasipriešinimas galios struktūroms.
Ekspozicijoje trinamos ribos tarp „sãvo“ (akademinį išsilavinimą turinčio profesionalo) ir „kito“ (savamokslio, autsaiderio). Vengiama grupuoti autorius į atskirus getus. Vietoje to, siekiama balsų ir idėjų polifonijos, kurioje individualaus kūrinio prasmę lemia ne autoriaus statusas, o kūrinio vieta tarp ir šalia kitų.
Parodos erdvė – kaip laisvų asociacijų serija ar kaip žvaigždynai. Kūriniai eksponuojami ieškant jiems tinkamos vietos, o kartais – visai atsitintinai arba jie lipa vienas ant kito, yra priversti būti kartu. Parodos struktūra atspindi tai, kad šiuolaikinė kasdienybė yra fragmentuota ir daugialypė.
Žiūrovas parodos erdvėje kviečiamas tapti bastūnu (flâneur), bastytis po „kosmosą“, kuriame kiekvienas menininkas yra atskira galaktika. Parodoje nesekama viena nuosekli istorija – tai yra chaotiškas inventorizacinis sąrašas, kurį revizuoja žiūrovas, judėdamas erdvėje ir per asmeninį patyrimą kurdamas prasmes ir vertes.
„Inventorizacija“ yra dabarties fiksavimas. Tai terpė, kurioje galima ginčytis dėl profesionalumo ar konceptualumo, tačiau negalima nesutikti, kad kūrybinis impulsas gyvas. Paroda kviečia ne vertinti, o stebėti, kaip skirtingos medijos ir temos sąveikauja tarpusavy, bei pajausti miesto kūrėjų potencialą.
Paroda veiks iki 2026.03.29
Nuo vasario 26 d. iki kovo 29 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) vyksta Neringos Poškutės-Jukumienės paroda „POV“.
Menininkė pasitelkia memų kultūroje paplitusią žymą POV (Point of View, lietuviškai: požiūrio taškas) kaip performatyvų įrankį, leidžiantį permąstyti žiūrovo perspektyvą į meną ir pasaulį šiuolaikinės juvelyrikos ir medijų kultūros kontekste.
POV sąvoka parodoje glaudžiai susijusi su kūniškumu ir juvelyrikos medijomis. Atpažįstame selektyviai – vienai auditorijos daliai darbai „suklikina“, kitai lieka nebylūs. Šie du požiūrio taškai atskleidžia ne tik memų veikimo principus, bet ir tai, kad šiuolaikinė juvelyrika dažnai suvokiama konservatyviai, jai iš anksto priskiriamos tam tikros reikšmės, ypač kalbai pasisukus apie tai, kaip juvelyrika nešiojama ar kaip priimama socialiai.
POV parodoje atsiskleidžia įvairiomis formomis – darbų pavadinimais, sieniniais tekstais, antropologiniais piešiniais ar net kaip tyla be pareigos prabilti. Tikėtina, visi parodoje eksponuojami objektai ne paaiškins, o kvies patirti, suabejoti ir likti nepatogioje, bet produktyvioje pozicijoje.
Neringa Poškutė-Jukumienė – menininkė, dirbanti šiuolaikinės juvelyrikos, instaliacijos ir performanso meno srityse. Savo kūrybinėje praktikoje ji ieško naujų juvelyrikos meno tyrimo, kritikos ir tarpdisciplininių prieigos formų. Asmeninėje kūryboje menininkę domina ne tik kultūriniai, bet ir socialiniai klausimai.
Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.
KKKC Parodų rūmų (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) darbo laikas: trečiadienį–sekmadienį 11–19 val. (valstybinių švenčių dienomis nedirba). Parodos atidarymo metu bus fotografuojama ir filmuojama. Informuojame, kad dalyviai gali būti matomi renginio nuotraukose ir vaizdo įrašuose, publikuotuose įvairiose medijos priemonėse. Per atidarymą parodų lankymas nemokamas, vėliau – mokama. Daugiau informacijos www.kkkc.lt
Paroda veiks iki 2026.03.29 d.
Šimtmečius lietuviai buvo žemdirbiai. Arė žemę, sėjo rugius, augino gyvulius. Apie „jūres” žinojo tik iš nuogirdų. Nedaugelis jas savo akimis buvo matę. Tais laikais Lietuva buvo toli nuo jūros… prie žagrės.
Viskas pasikeitė XIX a. antrojoje pusėje. Rusijos carų valdomoje Lietuvoje skurdas slėgė lietuvių pečius, o pasakojimai apie dolerį kitoje „jūrių” pusėje viliojo norinčiuosius gyventi geriau. Palikę savo gimtąsias sodybas, tūkstančiai lietuvių išvyko į Ameriką. Kelionės metu jie pamatė didžiausius Europos uostus ir laivus. Plaukdami Amerikos link, išeiviai patyrė gyvenimą jūroje: sirgo jūros liga, su išgąsčiu laukė audros pabaigos, o kartais – pasitikdavo mirtį Atlanto vandenyse. Tai buvo pirmoji masinė lietuvių akistata su jūra.
Baltijos jūra – jauna, vos 18 tūkstančių metų skaičiuojanti jūra. Juokai lyginant su 750 milijonų metų skaičiuojančiu Ramiuoju vandenynu. Kaip augo Baltija? Išbudinta ledynų ir judančių tektoninių Žemės plutos plokščių ji gimė kaip Baltijos ledyninis ežeras, judėjo savo kontūruose – virto į Joldijos jūrą, vėliau Anciliaus ežerą, Litorinos jūrą. Tarp kitko, žymusis Olando kepurės skardis istorijos mėgėjams iki šiol primena Litorinos jūros periodą. Jūra iki šiol nerimsta, mūsų pakrantėje vandens lygis kasmet kilsteli keliais milimetrais. Pagrindinė mūsų jūros ypatybė yra jos druskingumas – tai apysūrio vandens telkinys, tad čia gyvena tik labiausiai užsispyrę gyviai, prisitaikę gyvento kritinio druskingumo sąlygomis. Gėlavandenėms žuvims Baltijos jūra per sūri, o jūrinėms rūšims, mėgstančioms sūrų vandenį – per daug gėla. Į Baltijos jūrą įteka gėlą vandenį didžiuliais kiekiais plukdančios upės (Neva, Dauguva ,Vysla, Nemunas ir t.t.), o sūrus vanduo į jūrą įsilieja gana sunkiai, per gana seklias protakas – Skagerako, Kategato, Didžiojo ir Mažojo Belto bei Eresuno sąsiaurius.
Algirdas Taurinskas, pelnytai buvo tituluojamas gyvuoju tapybos klasiku, jis buvo nepralenkiamas koloristas, potepių virtuozas, filosofas, mąstytojas ir puikus pedagogas. Tai buvo stiprios, jaunatviškos ir ekspresyvios dvasios menininkas, tęsiantis romantiškosios lietuvių tapybos tradicijas ir gebantis pajūrio gamtos motyvus, Klaipėdos peizažus ir portretus perteikti vis kitaip. Pasak menotyrininkų, paprastuose jo siužetuose slypi didžiulė spalvos galia, dermė bei harmonija, vyrauja sodrus, meistriškas tapybinis potėpis, plastiškumas bei įtaiga.
Delmonas – tradicinė Klaipėdos krašto moteriškos aprangos detalė, 2019 m. pripažinta saugotina vertybe ir įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kviečiame Jus apsilankyti Delmonų galerijoje ir atrasti šį ypatingą Mažosios Lietuvos grožį.
Delmonų galerija atidaryta: II–VI, 11.00–18.00,
Meno kieme (Daržų g. 10)
Parodoje pristatoma dalis Kintų Vydūno kultūros centro emalio meno kolekcijos „Pamario ženklai“, sukauptos nuo 2003 m. Kintuose vykstančių profesionalių emalio meno kūrėjų stovyklų metu. Menininkų darbuose atsispindi Pamario krašto gamta, istorija ir kultūra, įkvėpta kelionių po Mažąją Lietuvą ir kūrybos dirbtuvėse patirtų įspūdžių.
Karštojo emalio technika, pasižyminti sudėtingu metalo ir emalio susiliejimu aukštoje temperatūroje, suteikia kūriniams netikėtų spalvinių ir kompozicinių sprendimų. Kolekcijoje sukaupti darbai atspindi Klaipėdos krašto simbolius ir istorinius motyvus, tęsdami regiono metalo amato tradiciją.
Paroda „Nepalaužti: Laisvės kronikos“ – tai istorinis ir vizualus pasakojimas apie 1991-ųjų sausio įvykius ir Lietuvos žmonių ryžtą apginti atkurtą valstybės nepriklausomybę. Paroda kviečia lankytojus sugrįžti į vieną dramatiškiausių šalies istorijos laikotarpių ir pažvelgti į jį per autentiškus vaizdus, daiktus bei gyvus liudijimus.
Pagrindinę parodos ašį sudaro iki šiol niekur neviešintos klaipėdiečio fotografo Audroniaus Ulozevičiaus fotografijos, fiksuojančios 1991 m. sausio 13-osios įvykius Vilniuje. Šios fotografijos – tai ne tik dokumentiniai kadrai, bet ir emocingi liudijimai, atskleidžiantys žmonių susitelkimą, baimę, viltį ir nepalaužiamą tikėjimą laisve. Tai dalis unikalios, ilgą laiką JAV buvusios fotokolekcijos, pasakojančios apie 1988–1991 m. Atgimimo laikotarpį ir tautos kovą už nepriklausomybę.
Paroda vyks iki 2026.03.12 d.
Vasario 4 d., trečiadienį, 17.30 val. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Nišinėje galerijoje atidaroma Justinos Tulos personalinė paroda „Slapti pasimatymai“ (parodos kuratorė – Danguolė Ruškienė). Pinhole fotografijose – autoaktai – nuošaliose, apleistose ir kiek groteskiškose erdvėse bei teritorijose. Senų trobesių ir laukinės gamtos fonas kontrastuoja su pulsuojančiu, tarsi iš vidaus švytinčiu kūnu, tokiu būdu suaktyvinant statišką vaizdą iki nerimastingos situacijos. Justina Tula kuria analoginės fotografijose srityje, fotografuoja savadarbėmis pinhole kameromis. Ši paroda – pirmasis menininkės prisistatymas Klaipėdoje.
Justina Tula (Tulaitė) – fotomenininkė, kurianti analoginės fotografijos srityje. Fotografija jai – tai būdas leisti įvykti, o ne iliustruoti iš anksto susikurtą scenarijų, todėl pagrindiniu fotografavimo įrankiu dažniausiai renkasi savadarbius pinhole fotoaparatus, sušvelninančius tiesioginę atvaizdo kontrolę. Kūryboje dominuoja autoaktai; fonu jiems tampa žmogaus negyvenamos teritorijos, kuriose kūnas ir vieta veikia kaip vientisas naratyvas. Parodose dalyvauja nuo 2018 m. Personalines parodas rengia nuo 2025 m. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Paroda vyks iki 2026.03.28 d.
1944 m. vasarą Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, tūkstančiai šalies patriotų stojo į kovą su okupantais, pasiryžę išlaisvinti Tėvynę ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Telkiant jėgas, įkurta vieninga pasipriešinimo organizacija, 1949 m. vasario mėn. Lietuvos partizanų vadų susitikime pavadinta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiu (LLKS). 1949 m. vasario 16 d. priimta LLKS Tarybos deklaracija, kuri užtikrino Lietuvos valstybės tęstinumą ir skelbė lietuvių tautos valią atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Lietuvos išlaisvinimo kovai vadovavusi LLKS Taryba buvo paskelbta vienintele teisėta valdžia okupuotoje Lietuvoje. Visi aštuoni deklaraciją pasirašę signatarai žuvo kovose ar okupanto nelaisvėje.
Atstačius Lietuvos nepriklausomą demokratinę valstybę, Lietuvos Respublikos Seimas 1999 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą, kuris nustatė, kad 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija yra Lietuvos valstybės teisės aktas.
Paroda kviečia susipažinti su pasirašyta deklaracija bei signatarais.
Paroda veiks iki 2026.04.10 d.
2026 kovo 6 d. (penktadienį) 18 val. KADS Baroti galerijoje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma personalinė Ričardo Garbačiausko tapybos darbų paroda „Nerimo siluetai“. — “Parodą sudaro pastarųjų kelių metų kūrybos darbai, atskleidžiantys autoriaus kūrybos ieškojimus abstrakčiosios tapybos lauke. Ekspozicija kreipia žiūrovą autoriaus meninės raiškos keliu, kai palaipsniui siekiama formos ar kolorito paprastumo, lokalumo ar išraiškos minimalumo. Kūrinių kompozicijos remiasi gamtos formų, augalų ekspresyviais siluetais, dažnai siekiama kontrastų tarp pagrindinių elementų ir fonų, jų koloritinių dermių. Tapytojas skiria daug dėmesio fonų plokštumų tonų niuansavimui, tapybiniam turtinimui. Kūrybos proceso metu autorius vienu metu sprendžia įvairias problemas: komponuoja, tobulina piešinį, derina kolorito niuansus, stambių formų ir detalių santykius…Tačiau pats svarbiausias tikslas – išlikti atpažįstamam, patraukti žiūrovo dėmesį į savito kolorito kūrinius.“ / R.Garbačiauskas / —
Galerijos mecenatai: UAB „Stemma group“, UAB „Vakarų medienos grupė“.
Paroda veiks iki 2026.04.07 d.
Galerija „Lyceum“, bendradarbiaudama su Marijos Taikos Karalienės globos namais ir Telšių vyskupija, pristato žymaus dvasininko ir talentingo dailininko Stasio Žilio (1924-2021) tapybos darbų parodą, kurioje žiūrovas turės išskirtinę galimybę pažvelgti į iškilaus, įvairiapusio bažnyčios darbininko meninę kūrybą bei pažinti ypatingo autoriaus kelio istoriją.
Tapybos darbų parodoje „Aš gyvenu šiandiena, tarsi laikas man visai neegzistuotų“ bus pristatomi įvairių kūrybos laikotarpių darbai – nuo ankstyviausių, 7-ajame dešimtmetyje sukurtų drobių iki S. Žilio gyvenimo saulėlydyje gimusių paveikslų.
„Šimtai paveikslų religine ir pasaulietine tema dosnios autoriaus rankos dėka pasklido po pasaulį ir gyvena rengiamose parodose ir privačiose kolekcijose. Stipri trauka tapybai vertė nesirinkti darbo sąlygų – S. Žilys tapė ir Rytų Bažnyčių Kongregacijos archyvo patalpose, ir Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos kampelyje, kur sukūrė stiprią, gražią, koloristišką tapybą.“ – teigia parodos kuratorius, dailininkas Juozas Vosylius.
Paroda veiks iki 2026.04.03 d.
Kovo 13 d. 17.30 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje atidaroma Ernesto Žvaigždino tapybos paroda „Požiūris“, užbaigianti dailininko jubiliejinių parodų ciklą. Parodoje atsiskleidžia menininko kūrybinis kelias, išsiskiriantis savitu braižu, kuriame svarbiausi spalvos, linijos ir ekspresyvi tapyba mentele.
Žvaigždino darbuose dažnai atsikartoja miesto architektūros, laivų ir stogų ritmai, kuriuos sustiprina impasto technika ir reljefiški dažų paviršiai. Paroda pristatoma dviejose erdvėse – Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje ir Pilies muziejaus šiaurinėje kurtinoje.
Paroda veiks iki 2026.04.04
2026 vasario 18 d. – balandžio 22 d. / I. Kanto viešoji biblioteka
photo
Konkurso „Klaipėdos knyga 2025“ knygų paroda iki balandžio 22 d. eksponuojama Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos languose (Turgaus g. 8).
Su visomis 49 konkurso knygomis susipažinti – jas pavartyti, skaityti I. Kanto bibliotekoje arba virtualiai www.biblioteka.lt/balsavimas. Balsavimas vyksta iki balandžio 22 d.
Paroda veiks iki 2026.04.22 d.
Nuo kovo 7 d. iki kovo 31 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Pempininkų padalinyje (Taikos pr. 81A) veiks tautodailininkės Adėlės Urniežienės rankų darbo tautinės atributikos paroda, skirta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.
Tautodailininkė iš Skuodo megzti, siūti, nerti pradėjo dar vidurinėje mokykloje.
Į Lietuvos tautodailininkų sąjungą A. Urniežienė įstojo 1999 m. Nuo tada ji surengė 12 personalinių parodų: Skuodo muziejuje, Mosėdyje, Šaukliuose, Renavo dvaro sodyboje, Skuodo R. Granausko bibliotekoje, Viekšnių A. Griškevičiaus memorialiniame muziejuje.
Skuodiškė dalyvavo daugiau nei pusšimtyje bendrų parodų su kitais tautodailininkais ir meno kūrėjais Skuode, Salantuose, Mažeikiuose, Plungėje, Kretingoje, Telšiuose, Sedoje, Klaipėdoje, Rusnėje, Perlojoje, Biržuvėnų dvare, Vilniuje, Lenkijoje. Taip pat kūrėja buvo dviejų tarptautinių plenerų su lenkais iš Kašubų krašto dalyve.
„Sukūrus šeimą, visi buvo apmegzti ir apnerti nuo galvos iki kojų. Vėliau pradėjau nerti linines staltieses, servetėles, kryželiu siuvinėti paveikslus. Prabėgus dar kuriam laikui ėmiau megzti ir nerti iš spalvoto lino sukneles, skaras ir kitus rūbus. Beje, mano sukurti lino gaminiai yra iškeliavę po visą pasaulį, jie pasiekė net Afriką ir tolimąją Australiją. Mėgstu viską, kas natūralu: vilną, liną, šilką, medvilnę. Pastaruoju metu daug dirbu su alpakos vilna“, – pasakoja Adėlė.
Paroda veiks iki 2026.03.31 d.
