„Prano Domšaičio kelionių maršrutai driekėsi nuo Kruopynių kaimo buvusioje Prūsijoje iki Prancūzijos, Italijos, Bosforo sąsiaurio ir Pietų Afrikos Respublikos, kol galiausiai kelionėse regėto pasaulio atvaizdai Lietuvių fondo dėka pasiekė Klaipėdą. Pristatydami šiuolaikiškai atnaujintą dailininko darbų ekspoziciją – sveikiname Klaipėdą su artėjančiomis šventėmis ir kviečiame leistis į įspūdingą kelionę po magišką Prano Domšaičio kūrybos pasaulį,“ – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
Atnaujintoje ekspozicijoje – prie šiuolaikinio lankytojo priartintas turinys. Prano Domšaičio galerijos lankytojai galės išvysti apie du šimtus dailininko kūrinių: aliejinius paveikslus, akvarelės ir pastelės technikomis sukurtus darbus, piešinius, siuvinėtas kompozicijas, specialiose konstrukcijose eksponuojamus dvipusius paveikslus. Atnaujintoje nuolatinėje ekspozicijoje dailininko kūryba pristatoma tiek chronologiškai, tiek temiškai. Lankytojo patirtį muziejuje praturtins šiuolaikiški sprendimai ekspozicijos erdvėje: „Atnaujinta ilgalaikė menininko P. Domšaičio kūrybos ekspozicija papildyta integruotais, multimedijų elementais, kurie atitinka įvairaus amžiaus ir patirčių lankytojų poreikius. Siekiama sukurti inovatyvius, ilgalaikę išliekamąją vertę turinčius produktus, kurie priartintų turinį prie šiuolaikinio lankytojo, vestų į gilesnę pažintį su P. Domšaičio kūryba, didintų muziejaus patrauklumą ir įtraukumą, muziejinio turinio pasiekiamumą bei turinio sklaidą“, – pasakoja Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.
Paroda yra nuolatinė.
Richardas Pfeifferis (g. Breslau, dabar – Vroclavas) – apie 1900-uosius klestėjusio jugendo (secesijos) stiliaus ir simbolistinės tapybos atstovas. Jis kūrė freskas ir didelius paveikslų ciklus mitologijos, idealizmo ir krikščioniškojo tikėjimo temomis. Išbandė įvairias sritis – sienų ir molbertinę tapybą, iliustravo žurnalus.
Pfeifferis buvo artimas XX a. pr. reformų judėjimams ir, be kita ko, laikėsi griežto vegetarizmo. Greta meninės veiklos, rašė filosofinius tekstus, parengė kelių didelės apimties sienų tapybos projektų savitas, išsamias ir iš dalies neįprastas ikonografines programas.
Tai ypač pasakytina apie 1925–1926 m. ištapytą Šilutės bažnyčią. 1910–1932 m. Pfeifferis profesoriavo Karaliaučiaus dailės akademijoje. Tarp jo mokinių minimi Alexanderis Kolde, Eduardas Bischofas ir Karlas Eulensteinas.
Didžiuma menininko kūrybinio palikimo buvo sunaikinta per 1943 m. bombardavimą. Išsaugota keletas ankstyvųjų kūrinių ir dalis po 1945 m. sukurtų darbų. Iš sieninės tapybos iki šiol išlikusi tik Šilutės bažnyčios tapyba.
Paroda veiks iki 2026.09.20 d.
Paroda veiks iki 2027.02.28
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus kviečia susipažinti su Australijoje kūrusio lietuvių menininko Jurgio Mikševičiaus kūryba. Parodoje pristatoma dailininko dukrų Carolynos Leigh ir Helenos Miksevicius Lietuvai padovanota kolekcija – 68 tapybos ir grafikos darbai bei dalis asmeninio archyvo, atskleidžiantys savitą kūrėjo meninį kelią.
Jurgio Mikševičiaus kūryboje susipina ekspresionizmo, abstrakcijos ir Rytų filosofijos įtakos, o darbuose atsiskleidžia karo patirtys, meilė Australijos gamtai, žmogui ir sakralumo paieškos. Menininko kūriniai saugomi reikšminguose Lietuvos ir Australijos muziejuose bei privačiose kolekcijose.
Paroda veiks iki 2026.10.04
Nuo liepos 3 d. iki rugpjūčio 30 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose, Didžiojoje Vandens g. 2, vyksta Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus jungtinė paroda „Vakarų vėjai 26/Dažnis“, pristatanti naujausius Vakarų Lietuvos regiono profesionaliųjų menininkų kūrinius.
Paroda bienalės principu organizuojama kas dvejus metus. Joje savo kūrybą pristato daugiau kaip penkiasdešimt LDS Klaipėdos skyriaus narių iš Klaipėdos, Palangos, Neringos, Telšių, Gargždų ir kitų Vakarų Lietuvos miestų. LDS Klaipėdos skyrius šia paroda siekia pristatyti visuomenei šio regiono pastarųjų dvejų-trejų metų vizualinio meno procesus ir stiliaus pokyčius.
Jungtinėje parodoje eksponuojami įvairių žanrų kūriniai – nuo tapybos, skulptūros, grafikos ir mažosios plastikos iki tarpdisciplininio bei taikomojo meno. Pagrindine šių metų parodos ašimi tampa DAŽNIS.
Gyvenantiems prie jūros nieko nėra baigtinio. Vandens lygis, vėjo kryptis, rūko tirštumas – viskas čia gali kisti kas valandą. Pajūrio žmogus neturi prabangos būti statiškas. Jo mentalitetas nuolat yra ir turi būti „kintamo dažnio“ režime: jis turi būti pasiruošęs ir visiškam štiliui, ir staigiam štormui.
Tai ugdo specifinį lankstumą – gebėjimą išlikti stabiliam nuolatiniame gamtos ir emocijų kisme bei judėjime. Šiame krašte riba tarp žemės ir vandens yra sąlyginė. Tai suformuoja laisvą, ne tokį dogmatišką mąstymą, kur pokytis priimamas ne kaip grėsmė, o kaip natūrali būsena ar siekiamybė.
Paroda veiks iki 2026.08.30 d.
Šimtmečius lietuviai buvo žemdirbiai. Arė žemę, sėjo rugius, augino gyvulius. Apie „jūres” žinojo tik iš nuogirdų. Nedaugelis jas savo akimis buvo matę. Tais laikais Lietuva buvo toli nuo jūros… prie žagrės.
Viskas pasikeitė XIX a. antrojoje pusėje. Rusijos carų valdomoje Lietuvoje skurdas slėgė lietuvių pečius, o pasakojimai apie dolerį kitoje „jūrių” pusėje viliojo norinčiuosius gyventi geriau. Palikę savo gimtąsias sodybas, tūkstančiai lietuvių išvyko į Ameriką. Kelionės metu jie pamatė didžiausius Europos uostus ir laivus. Plaukdami Amerikos link, išeiviai patyrė gyvenimą jūroje: sirgo jūros liga, su išgąsčiu laukė audros pabaigos, o kartais – pasitikdavo mirtį Atlanto vandenyse. Tai buvo pirmoji masinė lietuvių akistata su jūra.
Baltijos jūra – jauna, vos 18 tūkstančių metų skaičiuojanti jūra. Juokai lyginant su 750 milijonų metų skaičiuojančiu Ramiuoju vandenynu. Kaip augo Baltija? Išbudinta ledynų ir judančių tektoninių Žemės plutos plokščių ji gimė kaip Baltijos ledyninis ežeras, judėjo savo kontūruose – virto į Joldijos jūrą, vėliau Anciliaus ežerą, Litorinos jūrą. Tarp kitko, žymusis Olando kepurės skardis istorijos mėgėjams iki šiol primena Litorinos jūros periodą. Jūra iki šiol nerimsta, mūsų pakrantėje vandens lygis kasmet kilsteli keliais milimetrais. Pagrindinė mūsų jūros ypatybė yra jos druskingumas – tai apysūrio vandens telkinys, tad čia gyvena tik labiausiai užsispyrę gyviai, prisitaikę gyvento kritinio druskingumo sąlygomis. Gėlavandenėms žuvims Baltijos jūra per sūri, o jūrinėms rūšims, mėgstančioms sūrų vandenį – per daug gėla. Į Baltijos jūrą įteka gėlą vandenį didžiuliais kiekiais plukdančios upės (Neva, Dauguva ,Vysla, Nemunas ir t.t.), o sūrus vanduo į jūrą įsilieja gana sunkiai, per gana seklias protakas – Skagerako, Kategato, Didžiojo ir Mažojo Belto bei Eresuno sąsiaurius.
Algirdas Taurinskas, pelnytai buvo tituluojamas gyvuoju tapybos klasiku, jis buvo nepralenkiamas koloristas, potepių virtuozas, filosofas, mąstytojas ir puikus pedagogas. Tai buvo stiprios, jaunatviškos ir ekspresyvios dvasios menininkas, tęsiantis romantiškosios lietuvių tapybos tradicijas ir gebantis pajūrio gamtos motyvus, Klaipėdos peizažus ir portretus perteikti vis kitaip. Pasak menotyrininkų, paprastuose jo siužetuose slypi didžiulė spalvos galia, dermė bei harmonija, vyrauja sodrus, meistriškas tapybinis potėpis, plastiškumas bei įtaiga.
Delmonas – tradicinė Klaipėdos krašto moteriškos aprangos detalė, 2019 m. pripažinta saugotina vertybe ir įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kviečiame Jus apsilankyti Delmonų galerijoje ir atrasti šį ypatingą Mažosios Lietuvos grožį.
Delmonų galerija atidaryta: II–VI, 11.00–18.00,
Meno kieme (Daržų g. 10)
Parodoje pristatoma dalis Kintų Vydūno kultūros centro emalio meno kolekcijos „Pamario ženklai“, sukauptos nuo 2003 m. Kintuose vykstančių profesionalių emalio meno kūrėjų stovyklų metu. Menininkų darbuose atsispindi Pamario krašto gamta, istorija ir kultūra, įkvėpta kelionių po Mažąją Lietuvą ir kūrybos dirbtuvėse patirtų įspūdžių.
Karštojo emalio technika, pasižyminti sudėtingu metalo ir emalio susiliejimu aukštoje temperatūroje, suteikia kūriniams netikėtų spalvinių ir kompozicinių sprendimų. Kolekcijoje sukaupti darbai atspindi Klaipėdos krašto simbolius ir istorinius motyvus, tęsdami regiono metalo amato tradiciją.
Valerijaus Puloko fotografijų paroda „Fragmentai“ kviečia pažvelgti į kasdienius, dažnai nepastebimus objektus ir jų irimo procesus. Autorius fiksuoja laiko, drėgmės, rūdžių, šviesos ir aplinkos paveiktus paviršius, kuriuose atranda netikėtą estetiką ir grožį, įvardijamą kaip savotišką grįžimą į gamtą.
Sąmoningai atsisakydamas atpažįstamo konteksto, Pulokas dėmesį sutelkia į spalvų, faktūrų ir medžiagų santykius, todėl fotografijos balansuoja tarp dokumentikos ir abstrakčios tapybos. Paroda atskleidžia trumpą akimirką, kai daiktai jau praranda savo pirminę paskirtį, tačiau dar nėra visiškai išnykę, tapdami žmogaus paliktų pėdsakų ir laiko transformacijų liudijimu.
Paroda veiks iki 2026.08.15
Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės biblioteka kviečia susipažinti su naujai atidaryta nuolatine Klaipėdos krašto ekspozicija!
Ekspozicijoje pristatomi bibliotekoje saugomi memelenderių archyvai – AdM draugijos, „Rauteberg“ leidyklos bei kiti unikalūs Klaipėdos krašto gyventojų išsaugoti artefaktai. Tai jautrus pasakojimas apie prievartinį ištrėmimą Antrojo pasaulinio karo metu, pokario bėgimą iš Tėvynės ir išsaugotą kultūrinį paveldą.
Taip pat ekspozicija atskleidžia Mažosios Lietuvos spausdinto žodžio svarbą. Spaudos draudimo laikotarpiu (1863–1904 m.) lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis buvo draudžiama, tačiau Mažojoje Lietuvoje knygos buvo leidžiamos gotišku šriftu. Čia išvysite ir ypatingus leidinius, spausdintus gotišku šriftu lietuvių kalba, tarp jų – net 1775 m. išleistą Mišių knygą.
Jūrinė tematika čia nėra iliustratyvi. Pasak autorės, ji atsiskleidžia kaip „kintanti, nepertraukiama ženklų ir ritmų sistema, kurioje jūra nėra vaizduojama tiesiogiai, bet suvokiama kaip abstrakti kalba“. Raidžių štampukai tampa ne teksto perteikimo priemone, o medžiaga vaizdui kurti – ženklai praranda savo semantinę reikšmę ir virsta tekstūromis, primenančiomis bangų judėjimą, vandens paviršiaus šnarėjimą ar fragmentiškas sroves.
Paroda veiks iki 2026.09.05 d.
Galerijoje „Meno parkas“ pristatoma Kęstučio Zapkaus paroda, tęsianti bendradarbiavimą su vienu svarbiausių lietuvių abstrakčiosios tapybos kūrėjų. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantis menininkas daugiau nei šešis dešimtmečius plėtoja savitą tapybos kalbą, paremtą sudėtingomis spalvų, erdvės ir struktūros sąveikomis.
Parodoje eksponuojami naujausi Kęstučio Zapkaus darbai, kuriuose jis toliau plėtoja ilgus metus nagrinėjamas abstrakcijos, formos ir vizualinio mąstymo temas. Ši ekspozicija suteikia galimybę susipažinti su naujausiais menininko kūrybiniais tyrinėjimais ir nuoseklia jo meninės praktikos raida.
Paroda veiks iki 2026.08.15 d.
Tęsdamas projektą „Atminties sodas – Wittės vynuogynas”, muziejus šiemet pristato tris pasakojimus, kurie perteikia Klaipėdos krašto, Rytų Prūsijos aktualijas ir platesnę to meto žmonių patirtį. Jų pagrindu tapo dr. Marinos Kulčinskajos ir Adamo Vorbecko dovanoti rinkinių vaizdai.
Pirmasis pasakojimas „Atskrenda „cepelinas”!” skirtas dirižablių epochai. Skrodžiantis dangų milžinas tais laikais buvo tikras technikos stebuklas, leidęs žmonėms pakilti į orą ir pasiekti tolimas vietas – anksčiau tai atrodė neįsivaizduojama. Dirižabliai įkvėpė naujas išradėjų kartas bei atvėrė kelią šiuolaikinei aviacijai. Šioje parodos dalyje lankytojai kviečiami susipažinti su dirižablių kūrimo istorija, pasižvalgyti po vieno iš jų vidų ir įsivaizduoti kelionės privalumus bei patirtis.
Antrasis pasakojimas „Nuo idėjos iki verslo imperijos” skirtas Klaipėdos verslininkų Frydricho Stantieno (Friedrich Stantien) ir Morico Bekerio (Moritz Becker) išskirtinės sėkmės istorijai. 1858 m. Klaipėdoje įkurta įmonė „Stantien & Becker” Kuršių mariose ties Juodkrante pradėjo naują – pramoninės gintaro gavybos – etapą Prūsijoje. Vėliau šis verslas buvo tęsiamas Karaliaučiaus srityje, Palvininkuose. Įmonės veikla padėjo pagrindą Rytų Prūsijos gintaro gavybos pramonei, išpopuliarino gintarą įvairiose pasaulio šalyse ir prisidėjo prie Juodkrantės bei Palvininkų suklestėjimo.
Trečiasis pasakojimas „Bėgančio laiko tėkmė” atskleidžia iš Bavarijos į Klaipėdą atvykusio ir ją pamilusio Adamo Vorbecko gyvenimo akimirkas, autentiškus bei unikalius Klaipėdos miesto ir krašto praeities vaizdinius.
Parodos aprašai ir komentarai pateikiami lietuvių bei anglų kalbomis. Lankymas nemokamas.
Paroda veiks iki 2026.12.01
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kviečia į parodą „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais)
Pastaraisiais metais Klaipėdoje buvo vykdoma gana daug didelės apimties archeologinių tyrimų iki šiol mažai tirtose miesto vietose. 2020–2024 m., remiantis leidinyje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“ paskelbtais duomenimis, ištirti 198 objektai. 158 objektai buvo mažai informatyvūs, o 40 – informatyvūs. Daugiausia objektų buvo ištirta 2022 m. – 47, mažiausiai 2021 m. – 28 objektai. Per šį laikotarpį vien 17-os tirtų objektų Klaipėdos mieste ir rajone bendras tyrimų plotas sudarė 24 027,4 m². Tyrimų metu rasta per 18 870 radinių, kurie perduoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.
Ką pavyko aptikti, su kokiais iššūkiais susiduria archeologai? Į šiuos visuomenei rūpimus klausimus padės atsakyti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus Archeologijos-restauravimo skyriaus parengta paroda „Praeities mozaika“ (naujausi archeologų atradimai Klaipėdoje 2020–2025 metais). Parodoje bus eksponuojami įdomūs archeologiniai artefaktai, kuriuos parodai konservavo MLIM restauratorės Jolanta Mažeikaitė, Liolė Rutkaitienė, Asta Mišeikytė ir Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus P. Gudyno archeologinių radinių restauratoriai Vytautė Lukšėnienė, Sandra Garšvienė, Milda Mikalauskienė, Arūnas Puškorius.
Parodoje norima supažindinti su reikšmingiausiais tirtais objektais: Kukuliškių piliakalniu su gyvenviete (archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė), Aukštkiemių kapinynu (archeologai Vincentas Gubinas, Linas Tamulynas, Rytis Šiaulinskas), Sendvario ir Joniškės dvarais (archeologai Darius Balsas, Rokas Kraniauskas, Marius Petkus), sklypais Naujoji Uosto g. 3 (Memelio miestas) ir Gluosnių g. 1, 11 (Pelenynas) (archeologė Alma Lekniutė), Atgimimo aikšte (Marius Petkus, Darius Balsas, Rokas Kraniauskas, Donatas Zubrickas), Šv. Jono bažnyčios teritorija (archeologė dr. Raimonda Nabažaitė) ir kt.
Parodoje lankytojai pamatys Dauguliuose rastą unikalų XIV a. sidabro lydinių lobį, kurį ištyrė Lietuvos nacionalinio muziejaus numizmatas Eduardas Remecas. Apie šio lobio radimo aplinkybes ir panašių artefaktų patekimo į muziejus kelią papasakos Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiasis specialistas Laisvūnas Kavaliauskas.
Parodos pristatymo renginyje dalyvaus Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkės: dr. Miglė Urbonaitė-Ubė atskleis intriguojančias bronzos amžiaus Kukuliškių piliakalnio su gyvenviete paslaptis; dr. Raimonda Nabažaitė papasakos apie įdomų radinį, aptiktą 2022 m. tiriant Šv. Jono bažnyčios teritoriją, – XVI a. medinį šulinį, kurį, sumontuotą ir konservuotą, lankytojai galės pamatyti muziejuje.
Paroda veiks iki 2026.10.31 d.
Ką apie pasitikėjimą pasakoja pinigai? Klaipėdoje atidaroma paroda „Rinkti(s) vertę“
Birželio 18 d. 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje Klaipėdoje atidaroma paroda „Rinkti(s) vertę. Pinigai Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje 1914–1924 m.“. Lietuvos banko Pinigų muziejaus ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rengiama paroda pasakos apie laikotarpį, kai griuvo senoji Europos politinė tvarka, kūrėsi naujos valstybės, o karas, pinigų stygius ir infliacija keitė žmonių kasdienybę bei supratimą apie pinigų vertę.
Lankytojai parodoje galės pamatyti Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metais Rytų Prūsijoje bei Lietuvoje naudotus pinigus ir alternatyvias mokėjimo priemones: notgeldus, karo pinigus, skolinamųjų kasų ženklus ir kuponus. Šie piniginiai ženklai atsirado kaip atsakas į pinigų stygių, infliaciją ir pinigų nuvertėjimą, kai reikėjo ieškoti būdų užtikrinti, kad pinigų – ekonomikos „kraujo“ – nepritrūktų.
„Parodoje pasakojame ne tik apie pinigus, bet ir apie žmonių kasdienybę sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Kai įprastų pinigų ima trūkti, atsiranda laikini sprendimai, kurie vėliau tampa svarbiais istorijos liudininkais“, – sako Lietuvos banko Pinigų muziejaus vadovė Asta Ravaitytė-Kučinskienė.
Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus dr. Jono Genio, Klaipėdos krašto istorijos specifika – Mažoji Lietuva, Rytprūsiai, Vokietijos imperijos palikimas – leidžia pažvelgti į savitas ir Lietuvos istorijai svarbias temas. Viena jų – Klaipėdos krašto ekonominė raida ir pinigų klausimas. Jo teigimu, Lietuvos banko Pinigų muziejus šioje srityje yra svarbus ekspertinis partneris, o paroda išsiskiria profesionalumu ir turtingu pinigų bei kitų atsiskaitymo priemonių rinkiniu.
Parodoje pristatomi piniginiai ženklai pasakoja apie karo metais veikusią Vokietijos imperijos sukurtą ir Lietuvoje pritaikytą pinigų sistemą. Jie primena ir apie laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo, kai Lietuvoje kurį laiką dar buvo naudojami vokiški pinigai, o sparčios infliacijos padarinius patyrė abi šalys. Lankytojai kviečiami į šiuos procesus pažvelgti per kasdienio gyvenimo prizmę ir suprasti, kaip žmonės prisitaikė prie nuolat kintančios pinigų vertės.
Dalis parodos eksponatų susiję su Mažąja Lietuva ir Rytų Prūsija – regionu, svarbiu Lietuvos istorijai, kalbai, spaudos tradicijai ir kasdieniams ekonominiams ryšiams. Parodoje pristatomos vertybės iš Lietuvos banko Pinigų muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių, taip pat asmeninių kolekcijų.
Paroda veiks iki 2026.08.30
Lauko paroda „Erdvinis remiksas // Skulptūrų parko istorija“ eksponuojama Skulptūrų parke.
Paroda skirta Smiltynės granito kalimo simpoziumų (1977–1991 m.) istorijai. Eksponuojamos Vytauto Karaciejaus (Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus archyvas), Petro Šmito, Bernardo Aleknavičiaus (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos archyvas) fotografijos, nuotraukos iš asmeninių skulptorių archyvų.
Parodos konstrukcinį dizainą sukūrė Algirdas Stonis. Jo įkvėpimo šaltinis buvo senosios informacinės skulptūrų lentelės, kurios, tvarkant parką, buvo pakeistos naujomis. Informacinės lentelės panaudotos ir atskiram erdviniam objektui sukurti.
Šia paroda muziejus primena, kad 2027 m. sukaks 50 metų, kai buvo pradėtas kurti ilgametis meninis reiškinys – Skulptūrų parkas.
Penkiolika vasarų po kelis mėnesius Smiltynėje kaukšėjo plaktukai, burzgė kompresoriai, tratėjo perforatoriai. Čia dirbdavo būrys profesionalų, suvažiavusių iš Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos, paskutiniuose simpoziumuose – Vengrijos, Liuksemburgo, Švedijos, Prancūzijos ir net tolimosios Meksikos. Iš viso simpoziumuose dalyvavo 69 skulptoriai profesionalai, iš jų – 9 moterys skulptorės. 1990–1991 m. simpoziumų darbai papuošė Danės krantinę.
Paroda veiks iki 2026.12.31
Nuo liepos 15 d. Kalvystės muziejuje (Šaltkalvių g. 2, Klaipėda) atveria duris kultūriniam dialogui. Lankytojams pristatoma autentiškų Afrikos ir Okeanijos tautų apeiginių kaukių paroda iš kunigo pranciškono Leonardo Andriekaus OFM kolekcijos, saugomos Mažesniųjų Brolių Ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno meno galerijoje „Gallery 1252“.
Ekspozicija atveria ne tik dialogą tarp skirtingų kultūrų, bet ir tarp skirtingų medžiagų – medžio ir metalo, dviejų amatų tradicijų, kurias vienija žmogaus kūryba, tikėjimas bei simbolių kalba.
Afrikos ir Okeanijos tautų apeiginės iš medžio išskobtos kaukės buvo naudojamos svarbiais bendruomeninio gyvenimo momentais, kai reikdavo sukurti ryšį su dvasiniu pasauliu: iniciacijos apeigose, derliaus šventėse, protėvių pagerbimo ir bendruomenės susitaikinimo ritualuose.
Šios parodos pagrindą sudaro kunigo pranciškono Leonardo Andriekaus (1914–2003) surinkta kolekcija. Poetas, kultūros veikėjas, ilgametis žurnalo „Aidai“ redaktorius ir meno puoselėtojas visą gyvenimą tikėjo, kad menas padeda pažinti žmogų ir kuria tiltus tarp skirtingų tautų.
Paroda veiks iki 2026.09.19 d.
Birželio 18 d., ketvirtadienį, 17.30 val. meno galerijoje JUSIONIS (mados ir verslo centre „Herkaus galerija“, Herkaus Manto g. 22) atidaroma Valentino Ajausko (1948–2023) paroda „Džiazas“.
Parodoje eksponuojamas paskutinis Valentino Ajausko tapybos darbų ciklas „Džiazas“, kuriame žaismingai sukomponuotos persipynusios vyro ir moters figūros. Paveiksluose matoma grafiko, akvarelininko ir tapytojo plastinės raiškos patirtis. Siluetinis figūrų vaizdavimas, toks būdingas jo grafikoje, čia prabyla su didele jėga, monumentalumu. Dideli formatai leidžia dailininkui plačiu mostu perteikti vyro ir moters charakteringus bruožus, atitrūkus nuo realistinio vaizdavimo, kurti muzikalias formas. Jos tvyro vienspalviame ryškiame ar pilkame plokščiame fone, aiškiai išskirtos, kartais išlietos, primenančios modernias skulptūras. Literatūrine prasme tai dailininko himnas vyro ir moters meilei – šventiškai, džiaugsmingai ir dinamiškai.
Paroda veiks iki 2026.08.06 d.
Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Melnragės padalinyje (Molo g. 60) eksponuojama Tomo Kregždės personalinė skaitmeninio meno paroda „(De)konstruota tapatybė“.
Vizualinės tapatybės (de)konstrukcija per fotografiją, spalvą ir kūno simboliką
Paroda „Dekonstruota tapatybė“ kviečia pažvelgti į žmogų be grimo, be kaukių, be visuomenės filtrų – tokį, koks jis atsiskleidžia esant spaudimui, pokyčiui ar vidiniam chaosui. Tai – meninis tyrimas apie tai, kaip mūsų kūnas, veidas ir net elgesys tampa ne tik mūsų atpažinimo ženklais, bet ir nuolat kintančiais, pažeidžiamais, kartais iškreiptais tapatybės fragmentais.
Tomas Kregždė – vizualinės poetikos kūrėjas, išaugęs iš kasdienybės patirčių į meno pasaulio platumas. Jo darbai – tai ne vien estetinės formos, bet vidinių būsenų, emocinių kelionių ir egzistencinių ieškojimų refleksija. Tomas yra menininkas, gyvenantis kūryboje ir dėl kūrybos, žmogus, kuris savo darbuose ieško tikrojo grožio: ne blizgančio paviršiaus, o giluminio, per patirtį ir jausmą išgyvento. Jo meninė raiška liudija, kad tikrasis menas kyla iš autentiško gyvenimo, iš gebėjimo mylėti, kentėti, klysti ir vėl pakilti. Tomas – tai keliautojas tarp pasaulių: tarp matomo ir nematomo, tarp to, kas esame šiandien, ir to, kuo galime tapti.
Paroda veiks iki 2026 m. liepos 31 d.
„Kasdien mūsų akys praryja tūkstančius vaizdų. Jie vilioja, žavi, trumpam pasotina, tačiau ar iš tiesų mus maitina?
Šis tapybos ciklas kalba apie šiuolaikinį pasaulį, kuriame estetika neretai pakeičia turinį, o regėjimo malonumas tampa vartojimo forma. Torto gabalėlis čia nėra desertas – tai metafora tam, kuo kasdien maitiname savo žvilgsnį.
Kviečiu ne ieškoti vienintelės šių paveikslų prasmės. Kviečiu stabtelėti ir paklausti savęs: kuo šiandien maitinasi mano akys?“, – Jolanta Vitkutė.
Paroda veiks iki 2026 m. liepos 31 d.
Menininkas laikomas vienu sparčiausiai ryškėjančių jaunosios kartos tapytojų: jo kūryba buvo ne kartą pristatyta tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“, pateko į „Noewe“ ir MO muziejaus bei kitas kolekcijas, o 2024 m. menininkas tapo Baltijos šalių „Jaunojo tapytojo prizo“ laureatu.
Parodos pavadinimas kilo iš menininko tapybos ciklo „Gerki, sesule, gerki“, kuriame T. Tručilauskas siekia šimtą kartų nutapyti ta pačią kompoziciją – dvi merginas prie jūros, viena jų gerianti kokteilį. Keičiantis spalvoms, potėpio intensyvumui, paviršiaus faktūrai ir tapybinei energijai, tas pats siužetas kiekvieną kartą įgauna naują emocinį toną, kas atskleidžia vizualinio turinio neišsemiamumą.
Šia paroda žiūrovas skatinamas pabėgti prie jūros, tiek metaforiškai, tiek geografiškai. Taip „Memelio miesto” kvartale įsikūrusioje AP galerijoje atidaromas vasaros sezonas, su T. Tručilausko tapyba, kurioje jūra atsiskleidžia kaip laisvės, vasaros romantikos ir moteriškumo metafora.
„Šioje parodoje Tado kuriama ir vystoma moters tema-ašis pasisuko į vakarų, jūros pusę. Menininkas tyrinėja moterį kaip jūrą ir jūrą kaip moterį – nuo objekto iki minties, nuo abstrakcijos iki figūros, nuo performansą primenčios tapybos daugiasluoksniavimo iki… šiuolaikiškai kuriamo altoriaus. Žiūrovo laukia atradimų ir netikėtumų laukas“, – sako parodos kuratorė galerininkė Vilma Jankienė.
Paroda veiks iki 2026.08.02
Liepos 24 d. 18 val. galerijoje „Energija“ (Danės g. 8A) atidaroma iš Klaipėdos kilusios, Jungtinėje Karalystėje kuriančios menininkės Viltės Fuller personalinė tapybos paroda „Žiotys“. Tai pirmasis jos kūrybos pristatymas Lietuvoje. Paroda veiks iki rugpjūčio 22 d. Projektą kuruoja meno kuratorė Justė Kostikovaitė.
Viltės Fuller tapyba tyrinėja traukos ir atstūmimo, artumo ir diskomforto santykį. Menininkė, studijavusi prestižinėje Glasgow School of Art, jau daugiau nei dešimtmetį naudoja aliejinių dažų ir vaško techniką, kuri suteikia paviršiui sluoksniškumo, taktilinės atminties įspūdį ir vizualinį nestabilumą.
Parodoje „Žiotys“ Viltė Fuller plėtoja maisto kaip atminties ir tapatybės temą. Gimusi Klaipėdoje ir augusi Jungtinėje Karalystėje Fuller savo naujausiame cikle grįžta prie migracijos patirties ne kaip autobiografinės istorijos, bet kaip psichologinės būsenos. Šiais metais vykusios kelionės Lietuvoje ir Baltijos regione tampa ne dokumentacija, o dalis meninio tyrimo, savotiško žaidimo su nuorodomis. Atstumas nuo šaknų ir savos kilmės “egzotizavimas” čia tampa tyrimų varikliu, tarsi stengiantis pereiti nuo kritiško požiūrio į eksperimentinį “kas būtų jeigu būtų” dėmenį, kai tame pačiame menininkės asmenyje yra ir “vietinės” Viltė Fuller vaidmuo, ir turistės, kuri bando ragauti ir patirti “keistą vietinį maistą”.
Galerija „Energija“ – 2025 m. Klaipėdoje įkurta nepriklausoma meno ir edukacijos platforma, veikianti „Klaipėdos energijos“ industrinėje teritorijoje. Jos vadovas ir įkūrėjas – Liudas Andrikis, penkis metus vadovavęs Klaipėdos kultūrų ir komunikacijos centrui.
Parodos partneriai ir rėmėjai: „Art&Potatoes“, Klaipėdos miesto savivaldybė, leidykla „Eglė“, „TAAD Foundation“.
Paroda atidaroma liepos 24 d.
Paroda veiks: 2026 m. liepos 24 d. – rugpjūčio 22 d.
