Likimas buvo dosnus Angelinai Banytei (g. 1949): ji mokėsi trečiojoje čiurlioniukų laidoje, 1968 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, diplominiam darbui vadovavo tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo freską ir mozaiką pas prof. Sofiją Veiverytę. Dailininkė perėmė savo mokytojos meistriško piešinio, preciziškai tikslaus ir ekspresyvaus, stilių, pati jį savaip ištobulino, sukūrė savitą architektoninio mąstymo ir erdvės pajautimą. Dar studijuodama 1973 m. Banytė sukūrė įspūdingą freską „Šventė“, kuri, deja, po rekonstrukcijų Lietuvos valstybiniame dailės institute neišliko. Tais metais ji pradėjo dalyvauti dailės parodose.
Banytė priklauso monumentalistų tapytojų kartai, kuriai, perkeltine prasme kalbant, nereikėjo molberto. Menininkė prie sienos stovėjo taip, kaip kiti prie molberto. Grynosios tapybos meistrui pora kvadratinių metrų nemažai, o monumentalistei Banytei įprastas vidutinis formatas yra apie 15 kvadratinių metrų. Tų sienų, ant kurių lėtai, kiek leido technologija ir kūrybinės jėgos, gimdavo monumentaliosios tapybos, freskos, sgrafito, mozaikos kūriniai, tikrai daug.
Paroda veiks iki gruodžio 1d.
„Prano Domšaičio kelionių maršrutai driekėsi nuo Kruopynių kaimo buvusioje Prūsijoje iki Prancūzijos, Italijos, Bosforo sąsiaurio ir Pietų Afrikos Respublikos, kol galiausiai kelionėse regėto pasaulio atvaizdai Lietuvių fondo dėka pasiekė Klaipėdą. Pristatydami šiuolaikiškai atnaujintą dailininko darbų ekspoziciją – sveikiname Klaipėdą su artėjančiomis šventėmis ir kviečiame leistis į įspūdingą kelionę po magišką Prano Domšaičio kūrybos pasaulį,“ – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
Atnaujintoje ekspozicijoje – prie šiuolaikinio lankytojo priartintas turinys. Prano Domšaičio galerijos lankytojai galės išvysti apie du šimtus dailininko kūrinių: aliejinius paveikslus, akvarelės ir pastelės technikomis sukurtus darbus, piešinius, siuvinėtas kompozicijas, specialiose konstrukcijose eksponuojamus dvipusius paveikslus. Atnaujintoje nuolatinėje ekspozicijoje dailininko kūryba pristatoma tiek chronologiškai, tiek temiškai. Lankytojo patirtį muziejuje praturtins šiuolaikiški sprendimai ekspozicijos erdvėje: „Atnaujinta ilgalaikė menininko P. Domšaičio kūrybos ekspozicija papildyta integruotais, multimedijų elementais, kurie atitinka įvairaus amžiaus ir patirčių lankytojų poreikius. Siekiama sukurti inovatyvius, ilgalaikę išliekamąją vertę turinčius produktus, kurie priartintų turinį prie šiuolaikinio lankytojo, vestų į gilesnę pažintį su P. Domšaičio kūryba, didintų muziejaus patrauklumą ir įtraukumą, muziejinio turinio pasiekiamumą bei turinio sklaidą“, – pasakoja Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.
„Pusiaukelė“ – paroda apie žiūrėjimą ir skulptūros supratimą. Skulptorius Algirdas Bosas persvarsto laiką kaip čia pat vykstančio proceso ir jau nutikusių (suarchyvuotų) veiksmų eigos elementą. Tai retrospektyvinis žvilgsnis į kūrybinį ir asmeninį kelią, pasirinkimus, dvejones, tam tikras jausenas. Parodą sudaro skulptūros ir eskizai, sukurti 1975–2024 m., bei fotografijos, dokumentuojančios monumentus viešosiose erdvėse.
Algirdas Bosas (g. 1943) 1972 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė skulptūros studijas. 1972–74 m. dirbo pedagogu Panevėžio dailės mokykloje, vėliau, 1992–2006 m., Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje. Parodose dalyvauja nuo 1973 m. Nuo 1975 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 2000 m. apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu, 2016 m. – Žemaičių aukso ženkleliu. 2011 m. skulptoriui skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. 2018 m. suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas. Gyvena ir kuria Gargžduose.
KKKC Parodų rūmų centrinio įėjimo vitrinoje, pavadintoje „6 m³ galerija“, pasikeitė ekspoziciją. Iki šiol joje buvo rodomi Anastasijos Leliuk, iš Ukrainos atvykusios ir Lietuvoje laikiną prieglobstį radusios menininkės, darbai.
Nuo birželio 10 d. „6 m³ galerijoje“ eksponuojamas VDA Klaipėdos fakulteto studento Edvino Vygonto paveikslas taip pat buvo sukurtas reaguojant į karą Ukrainoje. Bakalauro baigiamojo darbo paveikslų ciklas „Sužalotas aš. Autoportretai“, susidedantis iš 6 drobių ir videoprojekcijos, – jauno žmogaus refleksija į per vieną dieną pasikeitusį pasaulį. Jis pasakoja apie tai, kaip karo šmėklos iš istorijos vadovėlių persikelia į kasdienybę, sugriaudamos saugaus ir patogaus gyvenimo viziją.
„6 m³ galerija“ veikia 24 valandas per parą.
Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose – didžiausiose Vakarų Lietuvos parodinėse erdvėse – rugpjūčio 2 d. atidaroma žymaus klaipėdiečio menininko Anatolijaus Klemencovo retrospektyvinė paroda „Pradžia/ The Beginning”.
Išdėstyta abiejuose aukštuose, ji įspūdinga ne vien savo dydžiu ir salių ekspozicine architektūra; čia pristatyti tapybos, grafikos, kaligrafijos darbai, video projekcijos ir instaliacijos – nuo archyvinių menininko kūrinių iki pačių naujausių, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį, po paskutinįkart rengtos personalinės parodos.
A.Klemencovas – Klaipėdos kultūros magistras, parodose ir projektuose dalyvauja nuo 1979-ųjų, apdovanotas prestižinėmis premijomis Lietuvoje ir užsienyje. Ilgametis Jūros šventės – šiemet mininčios 90 metų jubiliejų – vyriausiasis dailininkas. Kūrybos sritys : grafika, kaligrafija, plakatas, tapyba, instaliacija, scenografijos spektakliams, profesionaliems masiniams renginiams, muziejams.
Parodos organizatorius : Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius
Parodos partneris : Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC)
Šimtmečius lietuviai buvo žemdirbiai. Arė žemę, sėjo rugius, augino gyvulius. Apie „jūres” žinojo tik iš nuogirdų. Nedaugelis jas savo akimis buvo matę. Tais laikais Lietuva buvo toli nuo jūros… prie žagrės.
Viskas pasikeitė XIX a. antrojoje pusėje. Rusijos carų valdomoje Lietuvoje skurdas slėgė lietuvių pečius, o pasakojimai apie dolerį kitoje „jūrių” pusėje viliojo norinčiuosius gyventi geriau. Palikę savo gimtąsias sodybas, tūkstančiai lietuvių išvyko į Ameriką. Kelionės metu jie pamatė didžiausius Europos uostus ir laivus. Plaukdami Amerikos link, išeiviai patyrė gyvenimą jūroje: sirgo jūros liga, su išgąsčiu laukė audros pabaigos, o kartais – pasitikdavo mirtį Atlanto vandenyse. Tai buvo pirmoji masinė lietuvių akistata su jūra.
Baltijos jūra – jauna, vos 18 tūkstančių metų skaičiuojanti jūra. Juokai lyginant su 750 milijonų metų skaičiuojančiu Ramiuoju vandenynu. Kaip augo Baltija? Išbudinta ledynų ir judančių tektoninių Žemės plutos plokščių ji gimė kaip Baltijos ledyninis ežeras, judėjo savo kontūruose – virto į Joldijos jūrą, vėliau Anciliaus ežerą, Litorinos jūrą. Tarp kitko, žymusis Olando kepurės skardis istorijos mėgėjams iki šiol primena Litorinos jūros periodą. Jūra iki šiol nerimsta, mūsų pakrantėje vandens lygis kasmet kilsteli keliais milimetrais. Pagrindinė mūsų jūros ypatybė yra jos druskingumas – tai apysūrio vandens telkinys, tad čia gyvena tik labiausiai užsispyrę gyviai, prisitaikę gyvento kritinio druskingumo sąlygomis. Gėlavandenėms žuvims Baltijos jūra per sūri, o jūrinėms rūšims, mėgstančioms sūrų vandenį – per daug gėla. Į Baltijos jūrą įteka gėlą vandenį didžiuliais kiekiais plukdančios upės (Neva, Dauguva ,Vysla, Nemunas ir t.t.), o sūrus vanduo į jūrą įsilieja gana sunkiai, per gana seklias protakas – Skagerako, Kategato, Didžiojo ir Mažojo Belto bei Eresuno sąsiaurius.
Algirdas Taurinskas, pelnytai buvo tituluojamas gyvuoju tapybos klasiku, jis buvo nepralenkiamas koloristas, potepių virtuozas, filosofas, mąstytojas ir puikus pedagogas. Tai buvo stiprios, jaunatviškos ir ekspresyvios dvasios menininkas, tęsiantis romantiškosios lietuvių tapybos tradicijas ir gebantis pajūrio gamtos motyvus, Klaipėdos peizažus ir portretus perteikti vis kitaip. Pasak menotyrininkų, paprastuose jo siužetuose slypi didžiulė spalvos galia, dermė bei harmonija, vyrauja sodrus, meistriškas tapybinis potėpis, plastiškumas bei įtaiga.
Liepos 24 d., trečiadienį, 17.30 val. atidaroma Arūnės Baronaitės personalinė paroda „Polimeras“. Įvadinis šio projekto renginys vyko balandžio mėn. Pirmosios Melnragės paplūdimyje, kur buvo pristatyta fotografijų instaliacija „Polimeras“. Ši vieta buvo pasirinkta tikslingai, siekiant meninio tyrimo metu rastus objektus grąžinti į jų suradimo – ankstesnio buvimo vietą.
Parodos atidarymo metu ji pristatys tyrimo rezultatus, kurio metu buvo fiksuojama ir kaupiama informacija apie Baltijos pajūryje rastus makropolimerus – kasdien jūros į krantą išmetamus toksiškus svetimkūnius. Autorė atkreipia dėmesį, kad gamtoje mes daugiausia randame šiukšles iš dirbtinių polimerų (plastiko), kurios į jūrą patenka iš mūsų namų, o jūra grąžina jas į pakrantes. Įvairiaspalviai, skirtingų tekstūrų plastikai pabyra pakrantėse lyg toksiški lobiai, nuo didelių aiškiai matomų iki nematomų mikro šešėlių. Šiandien turime nerimą keliantį rezultatą – Baltijos jūra labiausiai užteršta Europoje. Meninio tyrimo metu A. Baronaitė gilinosi į aplinkos ir žmonių simbiozę, žmonių daromą įtaką gamtos ekosistemai, aplinkosauginius aspektus.
Paroda veiks iki rugsėjo 28d.
Birželio 26 d., trečiadienį, 17.30 val., Baltojoje galerijoje, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, atidaroma dailininkės Jolantos Vitkutės paroda „Uostamiesčio ažūras“. Parodą autorė dedikuoja Klaipėdos miestui. Ekspozicijoje dominuoja urbanistiniai peizažai, uosto vaizdai, marios ir kitos klaipėdiečiams žinomos vietos. J. Vitkutė dirba aliejinės tapybos ir akvarelės technikomis, aktyviai dalyvauja pleneruose. Jos kūriniams būdingi švelnūs potėpiai, tarsi ore tirpstančios, perregimos, tačiau ryškios spalvos. Kruopščiai dėliojama kompozicija įprastai talpina kelis matymo segmentus, ne tik regimą tikrovės paviršių, bet ir čia pat įsiliejančias dailininkės vizijas.
Paroda veiks iki rugpjūčio 17 d.
Organizatorius – Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka.
Birželio 6 d. 17.30 val. 3 a. ekspozicinėje erdvėje atidaroma Vilniuje kuriančios Renatos Heredia piešinių ir poezijos „Gilus jausmas“ paroda.
„Piešiniai mane tarsi susirado patys – pradėjau piešti, tada rašyti, vėl piešti ir vėl rašyti. Tekstuose liedavau savo jausmus, emocijas. Kartais piešdavau daug, kartais retai. Pieštukais maišydavau spalvas, kartais guldydavau jas šalia viena kitos. Kartais piešiniai įgaudavo konkretumo, kartais likdavo paslaptingomis abstrakcijomis. Tai padėjo man išreikšti tą „gilų jausmą“ , kurį jaučia žmogus tarsi pasinėręs į tamsaus ežero dugną. Toks buvo manasis būdas depresijai išreikšti. Tada susiradau poetų, rašiusių depresijos tema. Užmezgiau su jais ryšį, jie man siuntė eilėraščius, skaičiau juos ir dėliojau šalia piešinių, kad tekstas ir vaizdas įgautų bendrą išraišką arba atvirkščiai – išliktų kaip skirtybės. Taip susidėliojo piešinių – poezijos paroda, skirta depresijos ligai ir ją patyrusiems/patiriantiems žmonėms.
„Nors rankomis rištų gobelenų parodos anaiptol nėra dažnas Lietuvos galerijų renginys, Marijos Švažienės gobelenų parodą Baroti galerija rengia jau trečią kartą. Lietuvoje ir pasaulyje savo kūrinius eksponavusi, gerai žinoma tekstilininkė, tapytoja parodoje eksponuos ir pačius naujausius savo kūrinius. O Marijos Švažienės autorystei priklausančius pirmuosius Lietuvoje dar pereito šimtmečio 7 dešimtmetyje sukurtus erdvinius gobelenus galima laikyti ir pirmosiomis kregždėmis, paskui kurias skriejo jauna, Švažienės eksperimentų įkvėpta tekstilininkų karta ir pačios dailininkės ieškojimai. Jie paneigė funkcinę gobeleno paskirtį ir galiausiai atvedė menininkę į planetų, pirminių Visatos struktūrų meninių apmąstymų lauką, nebesusisiekiantį su etnografines, liaudies meno tradicijas interpretavusia Lietuvos tekstilės praeitimi. Turinčios daugiau kaip penkiasdešimties metų įdirbį Švažienės amato įvaldymo lygį be jokio hiperbolizavimo taip pat galima sulyginti su aukščiausio pilotažo skrydžiu, leidžiančiu menininkei, regisi, be jokio vargo įgyvendinti visas savo filosofinių apmąstymų vizijas. Ryškiomis, tapybą primenančiomis spalvomis, subtiliausiais jų tonais menininkė derina trimates ir plokščias formas, sukurdama ir realių, ir dekoratyvių pavidalų derinių kompozicijas. Jungiantys raiškų piešinį su turtingu, emociškai įtaigiu koloritu, Švažienės gobelenai tampa ir meniškai sugestyviais kūriniais, ir tokiais darbais, kurie priverčia susimąstyti apie amžinas būties sandaros paslaptis, iš kurių kyla tiek pačios dailininkės kūrybos versmė, tiek ir intelektualinės bei emocinės juos reginčių žiūrovų pagavos.” / Dr.Dalia Karatajienė/
Parodą pristatys menotyrininkė dr. Dalia Karatajienė.
Paroda Baroti galerijoje veiks iki rugpjūčio 7 d.
Projektą dalinai remia Klaipėdos miesto savivaldybė.
2024 m. gegužės 10 d. (penktadienį) 18 val. KADS Baroti galerijoje (Didžioji vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Rimanto Dauginčio paroda „Skulptūra“.
Rimantas Daugintis (1944-1990) talentingas, bet primirštas mūsų dienomis skulptorius. Šiais metais gegužės 21 dieną minėsime Baubliuose, Kartenos valsčiuje gimusio menininko 80-ąsias gimimo metines. Tačiau menininko jau virš 30 metų nėra tarp mūsų. R. Daugintis kūrė dekoratvyines skulptūras, smulkiąją plastiką, portretus, interjero kompozicijas, reljefus, medalius. Naudojo medį, terakotą, bet dažniausiai autorinę galvanoplastikos techniką ir nepačiupinėjus, nepakilnojus skulptūrą sunku įvardinti medžiagą, iš kurios ji padaryta. Personalinėje Baroti galerijoje eksponuojami šia unikalia autorine technika sukurti kūriniai: „Daina apie tėviškę“ (1982), „Kermošius“ ir „Reljefas“ (abu – 1983); „Giesmė“ ir „Nuotaka Prokrustui“ (abu -1984).
Lygiai prieš 140 metų Klaipėdos Šiauriniame mole buvo įžiebtas Baltasis švyturys. Nors šiandien apie šioje vietoje stūksojusį infrastruktūrinį objektą byloja tik istoriniai šaltiniai, jo prasmė išlieka aktuali iki šių dienų. Tai ne tik pagrindinis Klaipėdos uosto simbolis, bet ir pagarbos miesto istoriniai praeičiai liudytojas. Siekiant papasakoti ir aktualizuoti Klaipėdos švyturio istoriją bei stiprinti jūrinės valstybės identitetą, 2024-ieji Klaipėdoje paskelbti Švyturių metais.
Galerija „Lyceum“ (Danės g. 9, Klaipėda) būdama viena iš ryškiausių uostamiesčio kultūros šviesulių ir profesionalaus meno skleidėjų, liepos 11 d. 17.30 val. atidaro jungtinę Lietuvos tapytojų ir skulptorių parodą „Šviesa rodyti kelią“, dedikuotą švyturio temai.
Parodos autoriai – vyresniosios, viduriniosios ir jaunosios kartos dailininkai bei skulptoriai (Juozas Vosylius (g. 1950); Edvardas Malinauskas (g. 1937); Antanas Garjonas (g. 1950); Ernestas Žvaigždinas (g. 1956); Simas Žaltauskas (g. 1980); Daiva Dašenkovienė (g. 1972); Agota Bričkutė (g. 1993); Romualdas Inčirauskas (g. 1950); Zita Inčirauskienė (g. 1951); Algirdas Vadoklis (g. 1956); Artūras Tamašauskas (g. 1963); Virgilijus Augustinas Burba (g. 1943) specialiai šiai parodai dedikuotuose kūriniuose įvairiai interpretuoja švyturį, atskleisdami tiek fizines šio infrastruktūrinio objekto charakteristikas, šviesos bokšto funkciją, tiek perteikdami dvasinę ir filosofinę šios temos plotmę – baltos švyturio šviesos teikiamą viltį ir saugumą.
Liepos 23 d. 17.30 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma paroda „Susitikime prie švyturio”.
Uostamiesčiams savitumo teikė laivybos ženklai. Vieni matomi tik dieną, kiti – naktį. Stovintys ant kranto ar plūduriuojantys vandenyje rodė laivams kelią, informavo apie laivybos sąlygas. Aukščiausi iš jų ir miesto siluete labiausiai į akis krintantys buvo švyturiai. Tai ne tik technikos įrenginiai, bet ir populiariausi vietovės simboliai, turistų lankomos vietos. Jie vaizduojami meno kūriniuose, buvo mėgstamiausi fotografų objektai.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje pristatoma paroda sudaryta iš kelių dalių. Pirmoje dalyje glaustai papasakota Klaipėdos uosto švyturio istorija. Ją atspindi graviūros, piešiniai, žemėlapiai iš Lietuvos jūrų muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V.) archyvo, Aido Jurkšto, Dariaus Kubilo rinkinių. Parodą papildo Lietuvos jūrų muziejaus sukurtos virtualios parodos „Kodėl Klaipėdos krašte atsirado švyturiai?” medžiaga.
Antroje dalyje „Baltasis švyturys – atvirukų leidėjų numylėtinis” yra unikali galimybė susipažinti su žurnalisto, kraštotyrininko, Švyturių metų iniciatoriaus Deniso Nikitenkos sukauptu gausiu atvirukų rinkiniu. Šioje parodoje eksponuojama daugiau nei aštuoniasdešimt Baltojo švyturio atvaizdų iš minėtos kolekcijos, kuris, kolekcininko nuomone, „<…> klaipėdiečiams buvo toks pat svarbus kaip vilniečiams Gedimino pilies bokštas”.
Trečioje dalyje pristatomi švyturių atvaizdais pažymėti dokumentai, leidiniai, banknotai, pašto ženklai, suvenyrai ir kt. iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Lietuvos jūrų muziejaus, Pinigų muziejaus rinkinių, kuriuos praturtina eksponatai iš Vido Stonkaus, Roko Borusevičiaus ir Deniso Nikitenkos privačių kolekcijų.
Parodos pavadinimas nėra atsitiktinis – jis ragina tyrinėti, pažinti gimtąjį kraštą ir dalintis atradimo džiaugsmu kviečiant susitikti prie švyturio…
Paroda muziejuje veiks iki spalio 26 d.
Birželio 19 d. 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma lauko paroda, kurioje bus pristatytas 100 metų šio muziejaus gyvavimo laikotarpis: svarbiausi jo istorijos etapai, įvykiai, laikmečių iššūkiai ir darbai.
Seniausio Klaipėdos muziejaus istorija prasidėjo 1924 m. birželio 20 dieną, kuomet miesto ir krašto visuomenė, susibūrusi į Klaipėdos krašto muziejaus draugiją, nusprendė įkurti muziejų su mintimi, kad jis puoselės paveldą bei praeities atmintį.
Net tris kartus keitusį pavadinimą, ne kartą kraustytą, perkraustytą, tvarkytą bei pertvarkytą Mažosios Lietuvos istorijos muziejų šiuo metu sudaro kūrybingas, naujovių ieškantis kolektyvas. Išaugusios galimybės, naujos žinios, bendradarbiavimas su įvairių šalių institucijomis leidžia kurti ir įgyvendinti prasmingus projektus.
Lankymas nemokamas
Paroda veiks iki Spalio 31d.
Tapytojas Gintaras Pankevičius įkvėpimo kūrybai semiasi iš gamtos. Greita tapymo maniera vaizduodamas regimosios aplinkos įspūdį, dailininkas nesistengta perteikti realistiškų vietos bruožų, o tik labiausiai reikšmingas jos vertes.
Pankevičiaus paveikslus vienija vientisas monochrominių atspalvių koloritas, platūs minkšti potėpiai – tarsi uždengti rūko ar miglos šydu, švelnūs spalviniai santykiai – lyg vėjo nugairinti pustoniai ar jūros bangų nuskalauti vaizdai. Keliais teptuko prisilietimais dailininkas sukuria jausmingą judesio iliuziją: banguotos jūros dvelksmą ar paukščių gaivalingą šokį. Vandens paviršiuje žaidžiantys šviesos blyksniai, kai nematomas, o tik jaučiamas vėjo dvelksmas, skirtingai įamžinamas menininko kūriniuose. Vėjas – vis kitokio pavidalo: plevenantis virš jūros, pučiantis laivo bures. Drobėse dailininkas siekia perteikti harmoningą ir romantišką gamtos nuotaiką.
Paroda vyks iki rugpjūčio 8d.
Parodos autorius sėkmingai kuria mažųjų formų skulptūras, dažnai naudodamas ready made priemones. Jo žvilgsnį traukia nereikalingi, atgyvenę, savo istorijas turintys daiktai, o jie, pakliuvę į dailininko rankas, įgauna prasmę, grįžta į naują nūdienos laiką, tampa reikšmingais meno kūriniais.
„Kūrybos stilistika artima steampunk kultūriniam judėjimui, tačiau su savitu požiūriu į tai. Naujai įtaigi plastika ir priemonės iš daiktų, kažkada turėjusių visai kitą gyvenimą (paskirtį), grįžta į naują nūdienos laiką, sukeldami dvejopus jausmus. Gaunamas kūrinys naujai emocinei patirčiai praplečia jausminį ryšį tarp buvusio ir naujai gimstančio objekto.
Gerai įvaldytos specifinės medžiagos ir profesionalus tradicinių ir naujų technologijų taikymas (specialios studijos ir ilgalaikė praktika) duoda kūrybinį rezultatą. Artūro kūriniai estetiškai įtaigūs, jaudinantys ir keliantys teigiamą emociją su lengva humoro doze.
Menininkas, pajutęs Viktorijos epochos mechanizmų romantiką, meistriškai įvaldęs perdirbinių technologijas, teigia įgaunąs kūrybinę laisvę, gebėjimą matyti realybėje neegzistuojančius dalykus. Kelių epochų kultūrų jungimas duoda netikėtą rezultatą ir pačiam autoriui“, – parodos autoriaus kūrybą analizuoja VDA Telšių fakulteto prof. Romualdas Inčirauskas.
Paroda vyks iki rugpjūčio 8d.
2024 m. liepos 5 d., penktadienį, 17.00 val. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Girulių padalinyje (Šlaito g. 6A) Jūsų laukia Modesto Grigaliūno medžio skulptūros ir menininko darbų, kuriuos įamžino svečias iš Ukrainos Oleksandr Dirdovskyi, fotografijų parodos „Dar viena akimirka” atidarymas.
Paroda eksponuojama iki 2024 m. liepos 30 d. Iš renginių ciklo „Pėdink į Girulius”.
2024 liepos 8 d., pirmadienį, 17.00 val.
Atidaroma smagi ir nuotaikinga dviejų menininkų iš Švedijos Irinos Novokreščionovos ir Åke Franzén kūrybos paroda „KITAS KRANTAS”.
Ši paroda labai žaisminga, vasariškai gaivi. Neieškokite čia užslėptų prasmių, tiesiog ateikite ir pasimėgaukite.
