Albertʼo Camus filosofinės pjesės „Kaligula“ siužetas istorinis, tačiau ją laikyti tradicine istorine drama būtų labai netikslu. Rašytojui „Kaliguloje“ labiausiai rūpėjo koncentruotai išreikšti savo filosofijai ir meninei sąmonei būdingas neigimo ir teigimo, absurdo ir maišto, vilties ir tikėjimo idėjas.

Siužetas, regis, nesudėtingas: Romos imperatorius Kaligula išgyvena savo sesers ir sugulovės Druzilos mirtį. Akistata su mylimo žmogaus netektimi pakeičia Kaligulą, o labiausiai jo paties santykį su aplinkiniais, požiūrį į Romos imperiją. Kaligula ima kelti vaidus, „drumsti Romos ramybę“. Kaligula ne tik vaidijasi, jis ima žudyti – žūsta begalės veidmainių, prisiplakėlių ir nekaltų jų artimųjų. Čia ir išryškėja, kad iš pažiūros serijinio žudiko užmačias primenantis Kaligula yra absurdo patirtį išgyvenantis žmogus, o šie žudymai – tai rafinuotas būdas auklėti aplinkinius. Pjesė baigiasi moraliniu Kaligulos nuopuoliu ir dviguba išpažintimi – savo meilužei Kesonijai ir sau pačiam. Anot filosofo Vincento Klipčiaus, metaforiškai kalbant, Kaligula paliekamas ribinio išprotėjimo būsenoje ant žmonių kaulų krūvos – visiškai išnaikintame ir mirties lyg rūgšties išgraužtame pasaulyje.