„Labas rytas, pone Triuši“ – tai rinkos sąlygojamų šiuolaikinio meno ir visuomenės kritika, tai narcisistinių fantazijų analizė, istorija apie tarpgalaktinę draugystę, apie Budą ir drugelį, apie mažą paukštelį, nutūpusį ant peties, apie šunis, kates ir delfinus… (Milan Marković Matthis)

Tai pjesė apie modernios vartotojiškos visuomenės šizofreniją. Spektaklis apie jauną žmogų, nusivylusį vartotojiška „pirk arba mirk“ visuomene, kurioje jis bando išgyventi. Vartotojų visuomenė prieš Asmenybę. Asmenybė prieš Vartotojų visuomenę. Vyriškumas prieš Moteriškumą. Moteriškumas prieš Vyriškumą. Laisvė prieš Stigmatizaciją. Stigmatizacija prieš Laisvę. Beprotybė prieš Gydymą. Gydymas prieš Beprotybę. Beprotybė prieš Keistenybę… Užburtas ratas… Iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma ištrūkti iš šio labirinto. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Giliau įnikus į šią istoriją, paaiškėja vienas dalykas: tai drama, kurios esminis konfliktas yra senas kaip pasaulis. Tai konfliktas tarp atsakomybės ir laisvės. Kalbant teatriniais terminais – tarp meilės ir pareigos. Šioje dramoje bandoma prisitaikyti prie mus supančio pasaulio taisyklių. Ši drama – tarsi vadovėlis, kuriame aprašytos žaidimo taisyklės tuomet, kai žaidimas virsta gyvenimu. Tikru gyvenimu.