Ką darytume, jei vieną dieną mus pradėtų valdyti gyvūnai? Kaip tokioje nenuspėjamoje situacijoje keistųsi mūsų elgesys? Atsakymų į šiuos klausimus ieško vienas garsiausių estų režisierių Priit Pedajas ir lietuvių aktoriai Eglė Mikulionytė, Karolis Norvilas bei Saulius Siparis, pristatydami spektaklį pagal kultiniu Estijoje tapusį Friedebert Tuglas apsakymą „Popis ir Huhu“. Čia vieną rytą nutinka netikėtas įvykis, „užsukęs“ chaotiškai tragikomišką istoriją: tik atsibudęs šeimininkas išeina nežinoma kryptimi ir nežinomam laikui, namuose palikdamas nepaprastai prie jo prisirišusį šunį ir visiškai nenuspėjamą beždžionę, kone nuo pirmų akimirkų besimatuojančią namų šeimininko vietą. Čia persipina du kardinaliai skirtingi poliai – šuo kaip ištikimybės, begalinio prisirišimo, noro paklusti simbolis ir nepažabojama anarchija, noras valdyti bet kokiomis, netgi kraštutinėmis priemonėmis, pasireiškiantys beždžionės pavidalu. Ar šį kūrinį galime laikyti viena XX a. distopijų, kurios tapo kraupiausių vakarykščių režimų raidos scenarijais? O galbūt šis spektaklis kaip tik apie mūsų laiką, kai klimato kaitos ir kitų globalių negandų akivaizdoje pasaulio pabaiga jau nebeatrodo utopija? Ir galiausiai, kokia mūsų pozicija šioje situacijoje? Susitaikyti ir tiesiog stebėti tai, viską nurašant žodžiui „lemtis“, ar bandyti kažką pakeisti?