Pažaiskime slėpynių?
Paroda apie slėptuves „Dzotukės“ Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre
Spalio 14 d. 17 val. Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre vyks paslaptingos parodos „Dzotukės“ atidarymas. Kodėl paslaptingos? Nes ji ne apie ką kita, o būtent apie slaptavietes, mūsų poreikį susirasti (ar susikurti) slaptą vietą, kurioje jaustumėmės saugiai ir kurtume savas taisykles. Paroda „Dzotukės“ subalansuota šeimoms, organizuotoms mokinių ar auklėtinių grupėms, draugų būreliams ir tiems, kurie bus pasiryžę draugų susirasti „Dzotukėse“.
Parodą kuria kino ir teatro dailininkas, iliustratorius Antanas Dubra, pats ir sugalvojęs pavadinti ją „dzotukėmis“, mat Dzūkijoje, kurioje jis praleido vaikystės vasaras (aišku, slėpdamasis ir grybaudamas), slaptavietės būtent taip ir vadinamos. A. Dubra dalijasi: „Siekiau sukurti erdvę, kuri sužadintų vaiko vaizduotę, kurią jis galėtų žaisdamas patirti drauge su kitais, bet taip pat turėtų galimybę atsiskirti, susirasti slėptuvę, ir joje saugiai įsitaisęs stebėti pasaulį ir kitus. Kita vertus, nuo pat pradžių nenorėjau, kad šios slėptuvės būtų labai teatrališkos, lyg bandytum dar ir dar priminti, kad, taigi, ei!, atėjai į parodą. Priešingai – žinojau, kad kursiu iš buitinių daiktų, medžiagų, ir dzotukes darysiu tokias, kad vaikui toptelėtų – grįšiu namo ir pasidarysiu ką nors panašaus!“
Ir iš tiesų daug kam iš mūsų vaikystės žaidimai neatsiejami nuo slėptuvių – štabikų, suręstų iš medžių šakų, paklodėm uždangstytų stalų, po kuriais būdavo saugiau sulaukti perkūnijos pabaigos, ar į žemę įsodintų sekretų, kuriuos surasti būdavo lemta tik išrinktiesiems lobių ieškotojams. Be abejo, šiuolaikinių vaikų ir šiuolaikinės slėptuvės kitokios – kartais jos jau persikelia į virtualią erdvę ir tampa dar sunkiau aptinkamos. Be to, pastebėta, kad aktyvesni vaikai, kurių dėmesys dažniau nukreiptas į išorinius santykius, renkasi slaptavietes, kur kuriamos fizinės ribos ir barjerai: palapinės, bunkeriai, nameliai medyje ir pan. Tuo tarpu vaikai, kuriuos vadiname intravertais, gali rinktis nematomas, numanomas ribas: patogus krėslas knygai skaityti ar specialus herojaus kostiumas, paverčiantis jį nematomu. Vaikystėje slėpynių paprastai žaidžiame, o suaugę prisimenam jas, deja, ne pačiomis geriausiomis aplinkybėmis. Ir vis dėlto, po dviejų pandemijos suvaržymuose praleistų metų „slėptuvės“ tapo dar aktualesnės – juk daug kas iš mūsų juos praleido „slėpdamiesi“ nuo kitų žmonių ar ieškodami savo privačios erdvės namiškių pilnuose namuose. Toks priverstinis nuolatinis buvimas kartu parodė, kad savo slaptos vietos turėjimas – ar ji būtų išorinė, ar vidinė – yra svarbus tiek dideliam, tiek mažam žmogui. „Vaikų slaptų žaidimų kultūra – iš noro būti nepriklausomam nuo suaugusiųjų. Tai gali būti suprantama kaip priešprieša suaugusiųjų diegiamam reguliavimui, taisyklėms. Kitaip sakant, tai –autonomijos apraiška. Slaptavietėse vaikai gali kurti ir kontroliuoti nuosavą erdvę. Tokia slapta vieta turi du labai svarbius bruožus: leidžia vaikams tyrinėti aplinką, atrasti ir kurti, tačiau kartu nebūti stebimiems kitų (pasislėpti)“, – vaikų poreikį turėti slaptavietes komentuoja psichologė Gintarė Jonaitienė.
Tikimės, kad paroda ir tėveliams primins, jeigu jie kartais tą primiršo, kad vaikui susikurti slėptuvę ir susirasti joje ramų prieglobstį kartais yra būtina ir tą reikėtų gerbti. Juk tai tik parodo, kad vaikas jau išsiugdė nuostabų gebėjimą pasirūpinti savo psichologine sveikata ir ilsėtis. Be abejo, ne visada vaikas slepiasi iš gero, kartais nuolatinis buvimas savo vidinėje slėptuvėje tik parodo, kad išoriniame pasaulyje jis jaučiasi nesaugus, kažkas jam yra pernelyg nepalanku ir nepakeliama. Tuomet, be abejo, tokio vaikučio reiktų neapleisti, pasistengti suprasti šio jo noro nuo visų pasislėpti priežastis ir stengtis padėti: „Kad ir kokie būtume išmanūs ir šiuolaikiški, evoliucinės smegenys niekur nedingo: giliai viduje visi turime dar iš akmens amžiaus paveldėtus poreikius: kurti saugią olą (erdvę), konstruoti, tyrinėti ir kurti. Prisisotinę virtualių technologijų vaikai mano kabinete mielai renkasi fiziškai kurti savo fantazijų pasaulius. Ir tai rodo, kad vaikų kūrybiškumas niekur nedingo, jam tik reikia progos išsiskleisti. Tikiu, kad ši paroda – viena iš tokių progų“, – sako G. Jonaitienė.
Antanas Dubra – aktyvus ir įvairiapusis menininkas, kuriantis scenografijas spektakliams, piešiantis plakatus, iliustruojantis knygas, rengiantis grupines ir individualias parodas. Antanui svarbi ir gatvės kultūra, Vilniuje galima išvysti ne vieną jo pieštą grafitį. Kūrėją dominančios temos – mistika, magiški, makabriški ir gal net velniški dalykai, jam nesvetimas eskeipizmas, humoras, žvilgsnis į realybę kitu kampu.
Interaktyvios parodos atidarymas – jau šį penktadienį. Vėliau individualus parodos lankymas bus galimas šeštadieniais–sekmadieniais 13–15 val., darbo dienomis 10–15 val. iš anksto rezervavus laiką telefonu +37046239932 arba el. p. klaipedosleles@gmail.com. Bilieto kaina – 3 eurai. Darbo dienomis laukiamos ir organizuotos moksleivių grupės! Paroda veiks iki 2023 m. birželio 16 d.
Organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Parodos atidarymas nemokamas.
Iki pasimatymo Klaipėdos lėlių teatro edukaciniame centre!
Klaipėdos lėlių teatro informacija