LNDM Prano Domšaičio galerija atveria parodą „Gėlės, vaisiai ir dygliai“, pritaikytą ir regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams
LNDM Prano Domšaičio galerija spalio 11 d., penktadienį, kviečia klaipėdiečius ir miesto svečius į parodos „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ atidarymą. Parodoje eksponuojami šiuolaikinių menininkų darbai, kurių pagrindinė ašis – augalai. Parodos kuratorė Akvilė Anglickaitė lankytojus kvies pasvarstyti apie gamtos vaidmenį šių dienų menininkų kūryboje: ar dėmesys gamtai – tai pabėgimo nuo informacinio triukšmo ir ekologinių grėsmių forma? Regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams pritaikyta paroda veiks iki kitų metų kovo 2 d.
„Menas yra didžiulį edukacinį potencialą turinti vertybė, teikianti pažinimo džiaugsmą ir gyvenimo prasmės suvokimą, todėl džiaugiuosi, kad šį pažinimo, įkvepiančios patirties malonumą Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje gali atrasti vis daugiau žmonių – tarp jų ir asmenys, kuriuos riboja įvairios negalios. Man malonu į naująją parodą „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ Prano Domšaičio galerijoje pakviesti ir žmones, kurie pasaulį patiria kitaip“, – sako LNDM generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
Parodoje – 14 menininkų kūryba
„Šiuo metu, kai aplinka technologizuota kaip niekada anksčiau, kai nepaliaujamai diskutuojama apie dirbtinį intelektą, menininkų kūryboje pasirodo žiedai, žolės, vaisiai, šaknys, kamienai, stiebai… Per augalus menininkai kalba apie dabarties laiką, jo problemas ir jausenas. Parodoje eksponuojamuose kūriniuose augalo gyvavimo fazės virsta žmogiškųjų patirčių, emocijų permąstymo refleksijomis“, – pasakoja parodos kuratorė Akvilė Anglickaitė.
Parodoje dalyvauja 14 menininkų: Vitalijus Červiakovas, Uliana Damkiene, Adomas Danusevičius, Tomas Daukša, Vytautas Juozėnas, Gintas Kavoliūnas, Viktorija Makauskaitė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Donata Minderytė, Rūta Spelskytė, Varvara Spilt, Marija Šnipaitė, Daumantas Plechavičius ir Aistė Valiūtė. Pasak parodos kuratorės, šių menininkų ir jų dėmesio augalams simbiozė brėžia punktyrinę liniją, skiriančią ir kartu jungiančią du skirtingus, trapius pasaulius.
Lankytojai parodoje „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ išvys plačią ir įvairią patirčių skalę, apimančią skirtingus mentalitetus ir geografinius plotus. Jauniausia parodos dalyvė – ukrainietė dailininkė Varvara Spilt – savo darbe pasakoja apie karą Ukrainoje, Marijos Marcelionytės-Paliukės grafikos kūriniuose – karantino atspindžiai, ekspozicijos centre – vienas iš Tomo Daukšos džiaugsmo fontanų, architektės, menininkės Viktorijos Makauskaitės fotografijose – eilėmis prakalbantys Tokijo patvoriai. „Šie ir dar daugiau parodos kūrinių, nors ir būdami labai skirtingi tiek raiška, tiek idėjomis, visgi susitinka viename teminiame taške. Tai kvies susimąstyti žiūrovus, apie ką galime kalbėti per augalo formą, vidinę struktūrą, paplitimą ir funkcijas. Kaip augalas tampa atrama, kuriant įsivaizduojamus pasaulius, arba kaip gamtos, augalų stebėjimas leidžia tvirčiau pasijusti ant žemės“, – sako A. Anglickaitė.
Regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams pritaikyta paroda
Lietuvos nacionalinis dailės muziejus siekia sudaryti galimybę įvairių negalių ir poreikių turintiems žmonėms tapti savarankiškais muziejaus lankytojais. LNDM Prano Domšaičio galerijoje atidaroma paroda „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ pritaikyta akliesiems ir silpnaregiams.
„Prano Domšaičio galerijoje siūlome vis daugiau galimybių patogiai ir tinkamai meną patirti lankytojams, kurie turi individualių ir specialiųjų poreikių aplinkai, o su naująja paroda žengiame dar vieną žingsnį artyn jų – regos negalių turintiems žmonėms pritaikome visą parodą“ – džiaugiasi LNDM Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.
Pasak A. Anglickaitės, parodoje „Gėlės, vaisiai ir dygliai“ dalyvaujantys menininkai siekia didinti parodos įtraukumą: „Kiekvienas parodoje dalyvaujantis menininkas apmąstė, kaip jo darbai galėtų būti pristatyti nematantiems ar silpnai matantiems galerijos lankytojams. Tai buvo dar vienas ekspozicijos sluoksnis, kūrinio patyrimo lauką praplečiantis ir matantiesiems.“
Parodoje šiuolaikinių menininkių kūrinius lydi garso takeliai, pasakojamos pristatomų darbų sukūrimo istorijos, eksponuojamos lietimui pritaikytos skulptūros ir objektai.
Paroda veiks iki 2025.03.02
Likimas buvo dosnus Angelinai Banytei (g. 1949): ji mokėsi trečiojoje čiurlioniukų laidoje, 1968 m. baigė M. K. Čiurlionio vidurinę meno mokyklą, diplominiam darbui vadovavo tapytojas Vytautas Ciplijauskas. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) studijavo freską ir mozaiką pas prof. Sofiją Veiverytę. Dailininkė perėmė savo mokytojos meistriško piešinio, preciziškai tikslaus ir ekspresyvaus, stilių, pati jį savaip ištobulino, sukūrė savitą architektoninio mąstymo ir erdvės pajautimą. Dar studijuodama 1973 m. Banytė sukūrė įspūdingą freską „Šventė“, kuri, deja, po rekonstrukcijų Lietuvos valstybiniame dailės institute neišliko. Tais metais ji pradėjo dalyvauti dailės parodose.
Banytė priklauso monumentalistų tapytojų kartai, kuriai, perkeltine prasme kalbant, nereikėjo molberto. Menininkė prie sienos stovėjo taip, kaip kiti prie molberto. Grynosios tapybos meistrui pora kvadratinių metrų nemažai, o monumentalistei Banytei įprastas vidutinis formatas yra apie 15 kvadratinių metrų. Tų sienų, ant kurių lėtai, kiek leido technologija ir kūrybinės jėgos, gimdavo monumentaliosios tapybos, freskos, sgrafito, mozaikos kūriniai, tikrai daug.
Paroda veiks iki gruodžio 1d.
„Prano Domšaičio kelionių maršrutai driekėsi nuo Kruopynių kaimo buvusioje Prūsijoje iki Prancūzijos, Italijos, Bosforo sąsiaurio ir Pietų Afrikos Respublikos, kol galiausiai kelionėse regėto pasaulio atvaizdai Lietuvių fondo dėka pasiekė Klaipėdą. Pristatydami šiuolaikiškai atnaujintą dailininko darbų ekspoziciją – sveikiname Klaipėdą su artėjančiomis šventėmis ir kviečiame leistis į įspūdingą kelionę po magišką Prano Domšaičio kūrybos pasaulį,“ – sako Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius dr. Arūnas Gelūnas.
Atnaujintoje ekspozicijoje – prie šiuolaikinio lankytojo priartintas turinys. Prano Domšaičio galerijos lankytojai galės išvysti apie du šimtus dailininko kūrinių: aliejinius paveikslus, akvarelės ir pastelės technikomis sukurtus darbus, piešinius, siuvinėtas kompozicijas, specialiose konstrukcijose eksponuojamus dvipusius paveikslus. Atnaujintoje nuolatinėje ekspozicijoje dailininko kūryba pristatoma tiek chronologiškai, tiek temiškai. Lankytojo patirtį muziejuje praturtins šiuolaikiški sprendimai ekspozicijos erdvėje: „Atnaujinta ilgalaikė menininko P. Domšaičio kūrybos ekspozicija papildyta integruotais, multimedijų elementais, kurie atitinka įvairaus amžiaus ir patirčių lankytojų poreikius. Siekiama sukurti inovatyvius, ilgalaikę išliekamąją vertę turinčius produktus, kurie priartintų turinį prie šiuolaikinio lankytojo, vestų į gilesnę pažintį su P. Domšaičio kūryba, didintų muziejaus patrauklumą ir įtraukumą, muziejinio turinio pasiekiamumą bei turinio sklaidą“, – pasakoja Prano Domšaičio galerijos direktorė Skaistė Marčienė.
KKKC Parodų rūmų centrinio įėjimo vitrinoje, pavadintoje „6 m³ galerija“, pasikeitė ekspoziciją. Iki šiol joje buvo rodomi Anastasijos Leliuk, iš Ukrainos atvykusios ir Lietuvoje laikiną prieglobstį radusios menininkės, darbai.
Nuo birželio 10 d. „6 m³ galerijoje“ eksponuojamas VDA Klaipėdos fakulteto studento Edvino Vygonto paveikslas taip pat buvo sukurtas reaguojant į karą Ukrainoje. Bakalauro baigiamojo darbo paveikslų ciklas „Sužalotas aš. Autoportretai“, susidedantis iš 6 drobių ir videoprojekcijos, – jauno žmogaus refleksija į per vieną dieną pasikeitusį pasaulį. Jis pasakoja apie tai, kaip karo šmėklos iš istorijos vadovėlių persikelia į kasdienybę, sugriaudamos saugaus ir patogaus gyvenimo viziją.
„6 m³ galerija“ veikia 24 valandas per parą.
Rugsėjo 6 d. 18.30 val. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose atidaroma Ingridos Mockutės-Pocienės paroda-meninis tyrimas „Rožės efektas”. Per asmeninį santykį, dokumentinius archyvus, daiktus, atsiminimus, sapnų užrašymus, fotografiją ir video darbus, poeziją, performansus, autorė nagrinėja, kaip veikia ta pati vieta (deja vu efektas).
Kodėl žmonės, bandantys ieškoti ar pasitvirtinti savo tapatybę, vis grįžta atgal? Į praeitį? Į svarbias jiems vietas? Kaip ta pati vieta mus veikia laiko ir patirčių perspektyvoje?
Parodos pavadinimas „Rožės efektas” yra nuoroda į turinį ir priemones. Rožės vardas turi tiesioginių sąsajų su autore, yra jos identiteto dalis.
„Visą studijavimo Telšiuose laiką buvau vadinama Rože“, pasakoja menininkė. „Tai buvo malonu, skausminga, nepakeliama. Tačiau davė daug: tiek paprasto, intuityvaus būdo išgyventi, tiek subręsti kaip kūrėjai, atsispirti nuo skausmingų ir stiprių išgyvenimų, panaudoti juos kūrybai, socialiniuose projektuose. Grįždama studijuoti atgal į tą pačią vietą (į Telšius), sąmoningai pasirenku išeiti iš komforto zonos, susidurti su skaudžiais prisiminimais – psichikos liga, patyčios, psichologinis, fizinis ir seksualinis smurtas, depresija ir moralinis nuosmūkis. Tačiau asmenine patirtimi galiu liudyti gebėjimą susidoroti su šiomis problemomis, net dar daugiau – naudoti tai kaip medžiagą savo kūryboje, neužsidaryti savyje ir tuo pačiu skatinti visuomenę daugiau kalbėti šia tema, ieškoti išeičių.”
Asmeninis patyrimas parodoje pateikiamas kaip meninis objektas, į kurį kviečiama žvelgti per simbolinį turinį, bet tuo pačiu tai yra apnuogintų autorės gyvenimo faktų dūrių atodanga. Tyrimo rezultatas – paroda-išpažintis – baigtinis veiksmas, įgalinęs į viską pažvelgti iš šalies, todėl aktualus ne vien autorei, bet visiems.
„Visas savo ligas – tiek fizines, tiek dvasines – priimu kaip nuolatinio tobulėjimo galimybę”, priduria Ingrida Mockutė-Pocienė.
Parodos autorių tikslas – mažinti atskirtį tarp „sveikųjų” ir kenčiančių psichikos sutrikimus, meno kalba iškelti visuomenės stigmatizuojamas temas: psichologinis ir fizinis smurtas, psichikos ligos, savižudybės.
Rugsėjo 6 d. 17 val. 30 min. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose
(Didžioji Vandens g. 2) atidaroma dviejų grafikių Marijos Sučilaitės ir Justės Kuliešaitės paroda
„Panirimas”. Drauge pirmą kartą kuriančios grafikės pakvies nerti į santykį su jas praeityje
supusia ir supančia aplinka bei jį tyrinėti. Reflektuodami menininkių kūrybą taip pat galėsite
atsigręžti į savas patirtis, jas apmąstyti. Paroda „Panirimas” bus eksponuojama iki spalio 6 d.
KAIP KINTA ŽMOGAUS IR GAMTOS SANTYKIS?
Menotyrininkė Viltė Visockaitė klausia: kaip kinta žmogaus ir gamtos įvaizdis šiuolaikinėje
visuomenėje? „Prieš keletą mėnesių lietuvių nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą papildė
žmogaus ir miško santykis, suprantamas, kaip lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys. Šis reiškinys yra
glaudžiai susijęs su gyvenimu miškingose vietovėse, kylantis ne tik iš tautinės, bet ir iš asmeninės
pasaulėvokos, žinių ir įgūdžių visumos” – pastebima netrukus įvyksiančios parodos anotacijoje.
TARPRŪŠINIS MĄSTYMAS
Gyvybinių tarpusavio saitų ir panirimo idėja aptariama remiantis italų filosofo Emanuele Coccia
mintimis. „Tyrinėdamas augalų būtį, tarprūšinį mąstymą, jis išryškino vykstančius simbiotinius ir
metamorfozinius procesus tarp visų egzistuojančių gyvybės rūšių.” Parodos pavadinimas simboliškai
atspindi autoriaus knygoje „Augalų gyvenimas“ išsakytą panirimo idėją kaip būdą suprasti augalų
būties patyrimą. Coccia siūlo jį įsivaizduoti lygindamas su apsilankymu naktiniame klube. „Savęs
patyrimas šokant klube tampa it plaukimu jūroje, kurioje susisiekia kvapai, prisilietimai, garsai ir šviesa. Savęs ir aplinkos betarpiškas susietumas – gamtos mokslus provokuojantis mąstymo būdas,
Šimtmečius lietuviai buvo žemdirbiai. Arė žemę, sėjo rugius, augino gyvulius. Apie „jūres” žinojo tik iš nuogirdų. Nedaugelis jas savo akimis buvo matę. Tais laikais Lietuva buvo toli nuo jūros… prie žagrės.
Viskas pasikeitė XIX a. antrojoje pusėje. Rusijos carų valdomoje Lietuvoje skurdas slėgė lietuvių pečius, o pasakojimai apie dolerį kitoje „jūrių” pusėje viliojo norinčiuosius gyventi geriau. Palikę savo gimtąsias sodybas, tūkstančiai lietuvių išvyko į Ameriką. Kelionės metu jie pamatė didžiausius Europos uostus ir laivus. Plaukdami Amerikos link, išeiviai patyrė gyvenimą jūroje: sirgo jūros liga, su išgąsčiu laukė audros pabaigos, o kartais – pasitikdavo mirtį Atlanto vandenyse. Tai buvo pirmoji masinė lietuvių akistata su jūra.
Baltijos jūra – jauna, vos 18 tūkstančių metų skaičiuojanti jūra. Juokai lyginant su 750 milijonų metų skaičiuojančiu Ramiuoju vandenynu. Kaip augo Baltija? Išbudinta ledynų ir judančių tektoninių Žemės plutos plokščių ji gimė kaip Baltijos ledyninis ežeras, judėjo savo kontūruose – virto į Joldijos jūrą, vėliau Anciliaus ežerą, Litorinos jūrą. Tarp kitko, žymusis Olando kepurės skardis istorijos mėgėjams iki šiol primena Litorinos jūros periodą. Jūra iki šiol nerimsta, mūsų pakrantėje vandens lygis kasmet kilsteli keliais milimetrais. Pagrindinė mūsų jūros ypatybė yra jos druskingumas – tai apysūrio vandens telkinys, tad čia gyvena tik labiausiai užsispyrę gyviai, prisitaikę gyvento kritinio druskingumo sąlygomis. Gėlavandenėms žuvims Baltijos jūra per sūri, o jūrinėms rūšims, mėgstančioms sūrų vandenį – per daug gėla. Į Baltijos jūrą įteka gėlą vandenį didžiuliais kiekiais plukdančios upės (Neva, Dauguva ,Vysla, Nemunas ir t.t.), o sūrus vanduo į jūrą įsilieja gana sunkiai, per gana seklias protakas – Skagerako, Kategato, Didžiojo ir Mažojo Belto bei Eresuno sąsiaurius.
Algirdas Taurinskas, pelnytai buvo tituluojamas gyvuoju tapybos klasiku, jis buvo nepralenkiamas koloristas, potepių virtuozas, filosofas, mąstytojas ir puikus pedagogas. Tai buvo stiprios, jaunatviškos ir ekspresyvios dvasios menininkas, tęsiantis romantiškosios lietuvių tapybos tradicijas ir gebantis pajūrio gamtos motyvus, Klaipėdos peizažus ir portretus perteikti vis kitaip. Pasak menotyrininkų, paprastuose jo siužetuose slypi didžiulė spalvos galia, dermė bei harmonija, vyrauja sodrus, meistriškas tapybinis potėpis, plastiškumas bei įtaiga.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) spalio 24 d., ketvirtadienį, 18 val., pristatoma Nestor Tyryškin personalinė paroda „Viskas vyksta savaime“. Paroda vyks iki lapkričio 23 d.
Pagrindinis parodos motyvas – Nidos smėlio kopos, kurios tampa ne tik gamtos vaizdiniu įkvėpimu, bet ir įžvalgiu sociokultūrinių tyrinėjimų fonu. Pavadinimas apeliuoja į tai, kas nuolatos juda ir keičiasi, veikiant nematomų jėgų. Tyryškin savo kūriniuose apmąsto pastovumo ir variacijų temas įtraukdamas į amžiną tai, kas laikina – personažus, įkvėptus asmeninės kasdienybės.
Ši figūros ir vietos priešprieša atskleidžiama per komiškas, o kartais ir absurdiškas situacijas, kuriose žmogus, tarsi natūralus gamtos inkliuzas, tampa peizažo dalimi, tačiau tuo pačiu ir praranda savo vietą jame. Per šiuos netikėtus kontrastus menininkas tyrinėja figūros veiksmų ir erdvės sąveiką, keliančią klausimus apie individo santykį su aplinka. „Viskas vyksta savaime“ ne tik peržengia tradicinio peizažo ribas, bet ir įtraukia žiūrovą į paslėptą šiuolaikinio žmogaus vidinio pasaulio ir gamtos kontekstą, įvertinant ir juokaujant apie žmogaus buvimą šiame pasaulyje.
Nestor Tyryškin gimė 2001 m. 2024 m. baigė tapybos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2021 metais buvo apdovanotas Justino Vienožinskio stipendija, skirta jauniems ir talentingiems menininkams skatinti. Nestor aktyviai dalyvauja parodose nuo 2021 metų. 2024 metais surengė savo pirmąją personalinę parodą „Dykaduoniai gamtoje“ galerijoje „Akademija“, Vilniuje. Taip pat dalyvavo keliose grupinėse parodose, tokiose kaip „Somatika“ ir „Artikuliacija“ VDA „Tapybos koridoriuje“ 2024 m., bei jubiliejinėje parodoje „Dabar“ 2022 m., skirtoje Tapybos ir Piešimo katedros 225-mečiui paminėti.
Paroda veiks iki lapkričio 23 d.
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) spalio 24 d., ketvirtadienį, 18 val., pristatoma Viktorijos Vainiutės personalinė paroda „Pasikartojantys“.
Per erdvę ir laiką ištįstantis ritmas, diktuojamas smulkių žibančių kartočių. Jos – kaip lietaus lašai paklusniai įsigeriantys į asfaltą ar naktyje išsibarstę neatremiamo dangaus kūnai. Tokie patys, bet kartu skirtingi. Daugybė pasikartojančių formų, susiliejančių jungtyse tarsi dienos sluoksnius išlukštena mintis. Kiekviena šių detalių – akimirka, suteikianti laikui ir erdvei ritmą, periodiškumą. Dienai – postūmį iki nakties, kitos dienos, kitos nakties. Viskas sukasi atrodo sklandžiai, tobulam rate. Pasikartojimas bruka pastovumo iliuziją. Tarp jausmo ir minties įsitaiso lygybės ženklas. Bet tik trumpam. Sukirba mintis, kuri išbalansuoja visą grandinę. Ir tada paaiškėja, kad pasikartojimas negarantuoja stabilumo. Jis laipsniškai, vos pastebimai, bet įkyriai inicijuoja kaitą, kuri galiausiai lemia pokyčius. Tiek erdvėje, tiek ir laike. Ardoma ne tik rutina, bet ir tvarka. Randasi netikėtumo momentas, kuris netikėtai tampa esminiu vertybės kriterijumi.
Klaipėdos galerijos darbo laikas: trečiadieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 11–16 val. Valstybinių švenčių dienomis galerija nedirba.
Paroda vyks iki lapkričio 23 d.
Kotrynos Juškaitės parodoje „Tremtyje“ – savos ir svetimos istorijos
Spalio 1 d., antradienį, 17.30 val. Nišinėje galerijoje (Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje) atidaroma Kotrynos Juškaitės (Švedija) paroda „Tremtyje“. Ekspozicijoje pateikiama 15 fotografijų. Šalia autorės užfiksuotų kadrų, pristatomos ir Stepono Pobedinsko archyvinės nuotraukos, kuris Sibire fotografavo likimo draugų – tremtinių kasdienybę. Tai – autentiški įvykiai, vykę atšiauriuose kraštuose prieš daugiau nei pusę amžiaus. Šalia fotografijų autorė pristato pasakojimą papildantį leidinį ir dokumentinį filmą, sukurtą kartu su seserimi Agota Balnione. Šis projektas – K. Juškaitės vizualinis tyrimas, apimantis lietuvių tremtį į Sibirą nuo 1940-ųjų iki 1950-ųjų, tiesiogiai palietusią ir jos pačios šeimą. K. Juškaitė jau yra žinoma Skandinavijos ir Anglijos meno lauke, bet jai labai svarbu parodyti savo kūrybą gimtinėje. Paroda „Tremtyje“ – pirmasis šios menininkės prisistatymas Lietuvoje.
K. Juškaitės projektas „Tremtyje“ paremtas žmonių, sovietmečiu (1940-1950 m.) išgyvenusių tremtį, pasakojimais. Jos parodoje – kadrai, užfiksuoti ilgų pokalbių su buvusiais tremtiniais metu, sekant ne tik jų minčių, bet ir patirtų įvykių labirintais. Autorės objektyvas įdėmiai tyrinėja žiaurius likimo išbandymus patyrusių žmonių veidus, skverbiasi giliau į jų šiandieninę buitį, seka pavargusius žvilgsnius. Fiksuodama jų gyvenamą aplinką, menininkė ieško Sibire praleistus metus liudijančių ženklų. Išryškindama juos, sieja su nūdiene būtimi taip tarsi paliudydama, kad šių žmonių gyvenimai yra kitokie ir niekas negalės to atitaisyti. Asociacijų laukas dar labiau praplečiamas įamžinant laiko nuniokotus trobesius, apleistus kiemus, galiausiai – fiksuojant traukinių vagonus. Prieš septynis metus užfiksuoti kadrai nuosekliai papildomi tremtinio Stepono Pobedinsko archyvinėmis nuotraukomis, darytomis darbo stovykloje Sibire. Jose – autentiški įvykiai, patirtos šviesios ir tamsios anuometinio gyvenimo akimirkos, kurios šiandiena – ir liudijimas, ir akivaizdus priekaištas visai žmonijai.
Paroda veiks iki 2025 m. sausio 4 d.
2024 m. lapkričio 8 d. (penktadienį) 17 val. KADS Baroti galerijoje atidaroma Leo Ray piešinių paroda „Yesterday“.
Paimti pieštuką, popieriaus, paremti ranka smakrą, žvelgti pro langą… Ilgai žvelgti, kol dingsta mintys ir ranka pati ima vedžioti popieriuje įvairias linijas, formas, figūras. Iš kur tos figūros? Neaišku: gal iš vaikystės akimirkų, gal iš sapnų nuotrupų, gal iš kelionių. Figūros paprastos ir atpažįstamos: žmogus, katinas, namas. Dar – medis, šuo, paukštis. Jų atliekami veiksmai irgi paprasti ir kasdieniški: pokalbis, pasivaikščiojimas. Skaitymas su katinu pašonėje, šuns vedžiojimas. Gulėjimas ir žiūrėjimas į lubas stebint katinui. Pasisveikinimas, kelionė. Minia, liūdesys, vienatvė. Paprasti, kasdieniški žmogaus veiksmai ir situacijos, pavaizduojamos lakoniškom, aiškiom linijom ir piešiniu. Panašiai piešia vaikai: jie intuityviai parodo piešiniuose tik svarbiausius dalykus ir detales. Tarkim, snapas: paukščiui labai svarbu snapas, todėl jis bus didesnis. Spalva atsiranda tik labai retai, nes puikiai išsireiškiama tušo teikiamomis galimybėmis. Juoda, tvirtai prispaustu teptuku brėžiama sodri linija keičiama plona, trūkinėjančia, vos popierių priliečiant išgaunama delikačia linija. Tada jos abi užliejamos skysto tušo banga: vietomis sodresnio, o kitur – visai blyškaus.
Taip piešia Leo Ray. Jis nepretenduoja į Meną iš didžiosios raidės, žadantį atskleisti gyvenimo paslaptis ir suteikti žiūrovui katarsį. Jis nežada gilių prasmių ir nepalieka žiūrovo suglumusio, nusivylusio, kad nieko nesuprato, kas norėta pasakyti tuo meno kūriniu. Leo piešinius supranta visi, ir vaikai ir netgi suaugusieji. Jo piešiniai primena pasisvečiavimą labai paprastuose namuose, kuriuose, betgi, esi pavaišinamas arbata, gali jaukiai pasėdėti ir būti išklausytas.
Galvoju, kad šiuolaikiniame konceptualaus, sunkiai įkandamo, vargiai suprantamo meno pasaulyje Leo Ray kūryba yra it tiesiog gyvenimo stebėtojo dienoraštis.
Sugebėti pamatyti labai [regimai] paprastus dalykus ir paprastai, taupiais žodžiais ir linijom juos išsakyti. Šis kūryboje juntamas gebėjimas ateina iš pačios Leo natūros, kuri yra intravertiška, mažakalbė, labiau stebinti, nei dalyvaujanti.
Prasmės matymas kasdienybėje. Esmės matymas smulkmenose. Kukli laikysena kuriant. Taip piešia Leo Ray.
Parodą pristatys dr. Tomas Kiauka.
Paroda Baroti galerijoje veiks iki gruodžio 7 d.
2024 m. gegužės 10 d. (penktadienį) 18 val. KADS Baroti galerijoje (Didžioji vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma Rimanto Dauginčio paroda „Skulptūra“.
Rimantas Daugintis (1944-1990) talentingas, bet primirštas mūsų dienomis skulptorius. Šiais metais gegužės 21 dieną minėsime Baubliuose, Kartenos valsčiuje gimusio menininko 80-ąsias gimimo metines. Tačiau menininko jau virš 30 metų nėra tarp mūsų. R. Daugintis kūrė dekoratvyines skulptūras, smulkiąją plastiką, portretus, interjero kompozicijas, reljefus, medalius. Naudojo medį, terakotą, bet dažniausiai autorinę galvanoplastikos techniką ir nepačiupinėjus, nepakilnojus skulptūrą sunku įvardinti medžiagą, iš kurios ji padaryta. Personalinėje Baroti galerijoje eksponuojami šia unikalia autorine technika sukurti kūriniai: „Daina apie tėviškę“ (1982), „Kermošius“ ir „Reljefas“ (abu – 1983); „Giesmė“ ir „Nuotaka Prokrustui“ (abu -1984).
Spalio 11 dieną, 17.30 val. Klaipėdos meno galerijoje „Lyceum“ (Danės g. 9) atidaroma žymaus architekto ir akvarelisto Zigmo Bernardo Rutkausko akvarelės paroda „Aqua retro“. Zigmas Bernardas Rutkauskas (g. 1936 m.) – tikras suvalkietis, kilęs iš Pajavonių (kaimas Vilkaviškio rajono savivaldybėje), iškart po architektūros studijų tuometiniame Kauno politechnikos institute, 1964 m. tvirtai įleidęs šaknis Klaipėdoje. Architektas aktyviai dalyvavo kuriant viešąsias Klaipėdos miesto erdves, suprojektavo daug architektūrinių objektų, interjerų mieste bei regione. Autorius visuomet ypatingai jautė ir vertino interjero ir vaizduojamojo meno sintezę.
Paroda veiks iki spalio 31 d.
Liepos 23 d. 17.30 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma paroda „Susitikime prie švyturio”.
Uostamiesčiams savitumo teikė laivybos ženklai. Vieni matomi tik dieną, kiti – naktį. Stovintys ant kranto ar plūduriuojantys vandenyje rodė laivams kelią, informavo apie laivybos sąlygas. Aukščiausi iš jų ir miesto siluete labiausiai į akis krintantys buvo švyturiai. Tai ne tik technikos įrenginiai, bet ir populiariausi vietovės simboliai, turistų lankomos vietos. Jie vaizduojami meno kūriniuose, buvo mėgstamiausi fotografų objektai.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje pristatoma paroda sudaryta iš kelių dalių. Pirmoje dalyje glaustai papasakota Klaipėdos uosto švyturio istorija. Ją atspindi graviūros, piešiniai, žemėlapiai iš Lietuvos jūrų muziejaus, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e. V.) archyvo, Aido Jurkšto, Dariaus Kubilo rinkinių. Parodą papildo Lietuvos jūrų muziejaus sukurtos virtualios parodos „Kodėl Klaipėdos krašte atsirado švyturiai?” medžiaga.
Antroje dalyje „Baltasis švyturys – atvirukų leidėjų numylėtinis” yra unikali galimybė susipažinti su žurnalisto, kraštotyrininko, Švyturių metų iniciatoriaus Deniso Nikitenkos sukauptu gausiu atvirukų rinkiniu. Šioje parodoje eksponuojama daugiau nei aštuoniasdešimt Baltojo švyturio atvaizdų iš minėtos kolekcijos, kuris, kolekcininko nuomone, „<…> klaipėdiečiams buvo toks pat svarbus kaip vilniečiams Gedimino pilies bokštas”.
Trečioje dalyje pristatomi švyturių atvaizdais pažymėti dokumentai, leidiniai, banknotai, pašto ženklai, suvenyrai ir kt. iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Lietuvos jūrų muziejaus, Pinigų muziejaus rinkinių, kuriuos praturtina eksponatai iš Vido Stonkaus, Roko Borusevičiaus ir Deniso Nikitenkos privačių kolekcijų.
Parodos pavadinimas nėra atsitiktinis – jis ragina tyrinėti, pažinti gimtąjį kraštą ir dalintis atradimo džiaugsmu kviečiant susitikti prie švyturio…
Paroda muziejuje veiks iki spalio 26 d.
Birželio 19 d. 17 val. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus kiemelyje (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaroma lauko paroda, kurioje bus pristatytas 100 metų šio muziejaus gyvavimo laikotarpis: svarbiausi jo istorijos etapai, įvykiai, laikmečių iššūkiai ir darbai.
Seniausio Klaipėdos muziejaus istorija prasidėjo 1924 m. birželio 20 dieną, kuomet miesto ir krašto visuomenė, susibūrusi į Klaipėdos krašto muziejaus draugiją, nusprendė įkurti muziejų su mintimi, kad jis puoselės paveldą bei praeities atmintį.
Net tris kartus keitusį pavadinimą, ne kartą kraustytą, perkraustytą, tvarkytą bei pertvarkytą Mažosios Lietuvos istorijos muziejų šiuo metu sudaro kūrybingas, naujovių ieškantis kolektyvas. Išaugusios galimybės, naujos žinios, bendradarbiavimas su įvairių šalių institucijomis leidžia kurti ir įgyvendinti prasmingus projektus.
Lankymas nemokamas
Paroda veiks iki Spalio 31d.
Nuo spalio 11 d., Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje (J. Janonio g. 9), eksponuojama žinomo Klaipėdos menininko Liudviko Natalevičiaus tapybos ir piešinių darbų paroda „Geltona/Juoda“. Šią tapybos ir piešinių parodą menininkas pristato savo 70-mečio proga. Parodoje L. Natalevičiaus, vieno talentingiausių Klaipėdos menininko, naujausi, niekur iki šiol neeksponuoti kūriniai. Jeigu dar neteko apsilankyti parodoje, labai kviečiame tai padaryti.
Liudvikas Natalevičius – abstrakčiosios tapybos atstovas, menininkas, kurio lakoniški piešinių ar drobių siužetai savitai įkūnija vitališką religijos ir gyvenimo aistros, savito kolorito, ekspresyvaus gesto sintezę. Neatkartojamoje, nes neįmanoma kitam panašiai išgyventi aplinkos ar laiko, L. Natalevičiaus kūryboje nuolat atsikartojantys motyvai ir scenos yra: Nukryžiuotasis, Pieta, Apraudojimo scena…Paveiksluose atsikartoja menininko pamėgtas koloritas – raudona, pilkšva, smaragdo žalia, ryškus geltonis, juodos giluma. Personalines parodas rengdamas tik kas dešimt metų, L. Natalevičius kviečia žiūrovą pasiilgtam dialogui su profesionalia kūryba.
Paroda veiks iki lapkričio 9 d.
