Visagalė jūra, tokia didelė ir garsi! Tokia gundanti, bet drauge ir baugi… O kaip tu, žmogau, matai jūrą? Ar dažnai įsiklausai į jos dainas, ar stengiesi suprasti, ką ji bando pasakyti? Gal ji verkia, o galbūt džiaugiasi? Tokia graži, tokia širdžiai miela ir baili.

Visagalė jūra, tokia didelė ir garsi! Tokia gundanti, bet drauge ir baugi… O kaip tu, žmogau, matai jūrą? Ar dažnai įsiklausai į jos dainas, ar stengiesi suprasti, ką ji bando pasakyti? Gal ji verkia, o galbūt džiaugiasi? Tokia graži, tokia širdžiai miela ir baili.

Dialoge su jūra atsakymo į klausimus aš neturiu. Nežinau, ką jį šnabžda, bet žinau viena – jūra visada buvo ir bus galingesnė už žmogų, protą, o svarbiausia – galingesnė už meilę… Todėl aš ir stoviu čia, prieš tave, nes noriu priminti tuos, kurie tikėjo jūra, ja gyveno, o ji juos pasiglemžė ir stipriai apkabinusi laikė.

Aplinkui matau begales laivų, juose dirbančių žmonių ir jų istorijų. Kartais istorijos gimsta ant vandens, o kartais jos čia ir miršta, kartu nusinešdamos ir mūsų mylimuosius. Į uostą nesugrįžusių jūrininkų sielos randa prieglobstį jūros gelmėse bei mūsų širdyse. Baltijos jūros dugne guli lietuvišką trispalvę į pasaulio vandenis išplukdę laivai, dideles svajones į amžinąją tylą nusinešę jūreiviai, kurių pavardes su nuskendusių laivų pavadinimais rasi iškaltas ant paminklo.

Matai, žmonės tikisi, kad albatrosai kaip aš ir mūsų giminaitės žuvėdros turime specialių galių, kad mes  –  tarsi fantastikos herojai, kurių kūnuose atgimsta jūrininkų sielos. Jų atminimo puoselėjimui – savo didžiajai gyvenimo misijai – čia aš ir esu – į amžinąjį skrydį pakilęs albatrosas. Metaliniu savo kūnu plevenu aukštai ir viliuosi, kad visiems priminsiu apie tuos, kurie išplaukė ir nesugrįžo.

Klaipėdiečių akyse aš iškilau ir dėkingas už savo kūną esu skulptoriui Klaudijui Pūdymui bei architektui Mindaugui Zabarauskui. Suteikta man ir Dievo malonė, kuomet kiekvieną mano slankstelį pašventino ir stiprybės palinkėjo kunigas Virgilijus Poškus. Ech, koks malonus žmogus… Aš tikiu, jog kiek bus stiprus mano metalinis kūnas, tiek stiprus bus priminimas apie visus į krantą nesugrįžusius jūreivius.

Ne vieną sunkią naktį praturėjau. Kaip žmonės nepamiršta savo pirmojo nubrozdinto kelio, taip aš negaliu pamiršti pirmos audros, kurią pragyvenau. Dar prieš susitinkant su smalsiomis klaipėdiečių akimis, patį pirmąjį savaitgalį man čia atsidūrus, kaip pakils vėjas gūsius sukt aplink mano sparnus! Bet atstovėjau. Neišsigandau nei vėjo, nei lietaus, negailestingai kritusio ant mano kūno. Įrodžiau savo drąsą bei ryžtą atlaikyti visas audras, kurios pasiglemžė mūsų artimuosius.

Negaliu nepaminėti, kad jaučiuosi labai pagerbtas, būdamas laisvės ir drąsos simboliu, primenančiu dramatišką jūros ir žmogaus santykį. Ir pabaigai… Labai viliuosi, jog tavo siela pajuto tą energiją, kurią jaučiu kiekvieną dieną, atlikdamas tokį svarbų darbą.

O dabar, žmogau, užsimerk ir įsiklausyk, leisk savo sielai tiesiog pabūti bei atminti išplaukusius ir nesugrįžusius.