Tekstų autorė Laurencija Budrytė – Ausiejienė.

Tęsiame kelionę miesto laivu/autobusu Dangės upe. Iki kitos stotelės plauksime apie 20 minučių. Šioje atkarpoje išgirsite pasakojimą kur reikėtų ieškoti kuršių pilies Poys liekanų, kaip iš tiesų turėtume vadinti pagrindinę Klaipėdos upę ir pagaliau išsiaiškinsime ar galima maudytis Dangėje? Minimus objektus, kaip ir visos kelionės metu, stebėsime orientuodamiesi pagal upės krantų padėtį jos tekėjimo kryptymi.

Žvilgterėkite į kairįjį Dangės upės krantą. Retas žino, jog būtent šioje vietoje, tarp Mažojo Tauralaukio ir Bachmano dvarų ant aukštų kalvų, buvo įsikūręs Šaulių dvaras. Pasak Klaipėdos istoriko Dainiaus Elerto, ši vietovė buvo apgyvendinta dar iki Ordino užvaldymo. Tai patvirtina ir 2015 m. Dangės pakrantėje Klaipėdos universiteto archeologų iškasti radiniai. Kuršių paveldą tyrinėjantys archeologai jau seniai suka galvą ieškodami paslaptingos Poys pilies pėdsakų. Poys gyvenvietė pirmąkart paminėta 1253 metais, kryžiuočiams Dangės žiotyse pasistačius medinę Memelburgo tvirtovę. Jeigu archeologų ieškoma Poys gyvenvietė iš tikrųjų buvo įsikūrusi prie Dangės, ją būtų galima vadinti Klaipėdos pirmtake. Istorinės šaknys – ne vien tik romantiškos legendos turistams, bet ir svarbūs savimonės aspektai vietiniams gyventojams identifikuojant savo mentalitetą bei formuojant autentišką pasaulėjautą miesto istorijos kontekste. Pabandykime ir mes, nors trumpam, vaizduotėje nusikelti į kuršių laikus, pasiklausydami Deniso Nikitenkos parašytos legendos „Dangės Undinė ir Kuršis“

„Tai buvo laikais, kai Kuršių nerijos liežuvis siekė tik Dangės žiotis, už kurių iškart plačiai atsiverdavo Baltijos jūros platybės. Tai buvo kraštas, kai drąsūs kuršių kariai plaukiojo vandeninga Dange, ir jų ilgieji karo laivai buvo žinomi nuo Sambijos iki žuvėdų žemės. Neramūs laikai, karo diržais suveržto krašto gviešėsi kryžininkai ir jų patikėtiniai Šiaurėje. Kartą, kai jau Dangės žiotyse šeimininkavo Livonijos ordino vienuoliai, drąsus kuršis nutarė parodyti, kas čia šeimininkas. Nebebuvo jau likę garsiųjų laivų, seniai jie gulėjo šaltame Baltijos dugne, bet narsusis kuršis nepaliovė tikėjęs savo genties stiprybe. Ir išplaukė jis Dange senutėle, dar senelio sumeistrauta valtimi. Plaukė pro sudegintas gentainių pilis aukštuose upės slėniuose, plaukė žemyn link varnų lizdu pramintos karingųjų vienuolių pilies. Nebijojo jis aštrių, kaip angies dantys, arbaletų strėlių, nepabūgo ir bičiulių perspėjimų nežudyti savęs, jauno. Jis tik norėjo dar kartą – laisvas ir išdidus – praplaukti senaisiais protėvių vandens keliais ir parodyti atėjūnams, kad kuršiai yra nepalaužiami nei ugnies, nei kalavijo, nei bado. Dangė, rami ir tyki, lėtai plukdė kuršio laivelį. Kuo arčiau varnų lizdo, tuo labiau šiaušėsi bangos, kol tolumoje pasirodė aukšti pilies mūrai. „Galinga tai pilis“, – pamanė kuršis. Ir tik dar stipriau suspaudė vairalazdę, paprašė Perkūno drąsos, o Bangpūčio – vėjo, ir vis greityn artėjo link upės žiočių. Sujudo, sukruto pilies sargybiniai, išvydę netikėtą svečią, sukvietė lankininkus, ietininkus, užvėrė visus pilies vartus ir laukė. O kuršis plaukė. Staiga jam virš peties prašvilpė arbaleto strėlė. Antra, o trečioji smigo į bortą prie pat gražių, baltiškų ornamentų ąžuolo lentose. Strėlių vis daugėjo, o kuršis vis artėjo. Staiga upėje pasirodė sūkuriai, suraibuliavo vanduo, ėmė šokinėti žuvys, o valtis – suktis, tarsi smilga kopose, čiūčiuojama vakario vėjo. Išniro iš bangų gražuolė mergelė ilgais, upės žoles primenančiais plaukais ir ėmė maldauti nežudyti savęs jaunikaičio. Įkalbinėjo, meldė Dangės mergelė sukti valtį atgal ir išsaugoti savo gyvybę, tačiau drąsusis kuršis buvo neperkalbamas. Jis tik stipriau suspaudė randuotus kumščius, pasidėjo seną kalaviją prie kojų, stvėrė irklus ir ėmė vaduotis iš upės sūkurių. Prakaitas išpylė, kojos nutirpo, tačiau valtis pajudėjo į priekį. Iš paskos plaukė undinė, ir strėlės jau visu debesiu ėmė skrieti į ąžuolinio laivo bortus, bures, stiebą. Paniro ir Dangės mergelė, ilgesingai pažvelgusi į atkaklųjį kuršį. Ir smigo ilga strėlė jam į krūtinę, ir krito kuršis į vandenį prie pat Dangės žiočių, taip ir nepasiekęs savo tikslo išplaukti į jūrą. Pilies sargybiniai puolė ieškoti drąsiojo jaunuolio, ilgai jie nardė upėje ir ieškojo jo kūno, idant pakabintų, kaip perspėjimą ant pilies kuorų, tačiau bergždžiai. Jį pasiėmė Dangės undinė. Niekas daugiau jos nematė ištisus šimtmečius. Kalbama, kad patvinus upei ji pasirodanti, kaip graži, geidulinga mergelė žvynuota undinės uodega. Nuleidusi akis ji prisimena jaunikaitį, kurio nepavyko išgelbėti…”

Legenda graži, o štai apie Šaulių dvarą žinome nedaug. Šaulių dvaro sodyba oficialiai dvaro statusą gavo 1899 m. Pavadinimo kilmė neaiški, bet akivaizdu, kad pavadinimas kilęs nuo lietuviško žodžio ar asmenvardžio. Pokaryje dvaro pastatai buvo nacionalizuoti ir perduoti vietiniam kolūkiui. Sovietmečiu dvaras nugyventas, tačiau pavyko išsaugoti pagrindinį  pastatą, dviejų aukštų raudonų plytų sandėlį, du ūkinius pastatus  bei porą prūdų. Šaulių dvare veikė ir viena iš tuzino senosios Klaipėdos plytinių. XX a. pradžioje plytinės veikė Tauralaukyje, Purmaliuose, Paupiuose prie Bachmano dvaro, Aulaukyje, Luizės, Joniškės, Malūno dvareliuose ir piečiau esančiame Gedminų dvare. Molis plytų gamybai buvo kasamas iš   Dangės terasos slėnių bei skardžių.

Atėjo laikas geriau susipažinti ir su pačia upe, kuria plaukiame bei atsakyti į klausimą kaip vis tik ją derėtų vadinti – Dane, ar Dange? Istoriniai šaltiniai pirmą kartą Dangės vardą mini 1252 m. liepos 29 d. sutartyje dėl Memelio pilies pastatymo. Šioje sutartyje užfiksuotas Kalavijuočių ordino magistro Eberhardo fon Zeine ir Kuršo vyskupo susitarimas pastatyti pilį ten, kur Dangės upė susikerta su Memeliu (Nemunu). Daugelį amžių per kuršių žemę tekėjusi upė vadinosi Danga, tačiau 1981 m. pasirodžiusiame „Lietuvių hidronimų (vandenvardžių) etimologiniame žodyne” kalbininkas Aleksandras Vanagas šią upę pervadino Dane. Iki tol visoje literatūroje, išleistoje iki 1981 m., vartojamas Dangės vardas. Pakeisti Dangės vardą į Danę dar XX a. pr. siūlė ir žymus tautosakininkas Vilius Kalvaitis. Surinkęs daug Mažosios Lietuvos pasakų, dainų, jis bandė vokiškus vardažodžius versti į lietuvių kalbą. Vėliau Kalvaitis rašė: „lietuviškai Dane; vok. Dange”. Upės vardo tarimas keitėsi ne kartą, bet daugiausiai tai pastebime iš užrašų įvairiuose žemėlapiuose sudarytuose užkariautojų – švedų, rusų bei prancūzų.

Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, upė iki žiočių pavadinta Akmena. Matyt, taip bandyta atsikratyti vokiškos įtakos, nors žodis Dangė anaiptol nėra vokiškas, o veikiau kildintinas iš dviejų mirusių kalbų: prūsų, kuria jis gali reikšti tiesiog „upė“, ir kuršių – „lankas“, „kampas“. Baltų vikingų – Kuršių gyvenviečių pavadinimai pasižymi tipiškomis priesagomis -anga, –angė, –inga, –ingė. Paklausykite: Palanga, Būtingė, Kretinga, Ablinga, Gandinga – visi jie seni kuršiški pavadinimai. Buvo bandymų imtis iniciatyvos grąžinti upei tikrąjį vardą, kol kas nesėkmingai, bet atkurti istorinį pavadinimą taip pat svarbu, kaip ir atstatyti Memelio pilį  –  štai kodėl viso plaukime metu mes upę vadiname būtent Dange – tai mūsų duoklė ir pagarba istorinei tiesai.

Įdomu ir tai, kad pavadinimų detektyvas šioje vietoje nesibaigia. Per Klaipėdą vingiuojanti upė yra vienintelė, kuri oficialiai turi kelis pavadinimus. Nuo ištakų ties Salantais iki Bajorų kaimo už Kretingos, ji vadinama Akmena, o nuo Bajorų kaimo iki žiočių – Dane, arba Dange. Upė teka Kretingos ir Klaipėdos rajonuose ir Klaipėdos mieste įteka į Kuršių marias. Upės baseino plotas 595 km², o ilgis 65 km. Gylis iki intako Eketės žiočių nesiekia dviejų metrų, žemiau 3-5 m, o Klaipėdoje 5-7 m. Laivybai tinka tik upės žemupys, tačiau įdomiausia atkarpa plaukiant baidarėmis ar kajakais – nuo Kretingos iki Kretingalės.

Bet kuriuo oru Dangės pakrantėse galima pamatyti žvejų. Pasak jų, geriausia vieta žūklei – Dangės upės žiotys, prie Kruizinių laivų terminalo ir perkėlos į Smiltynę. Pagrindinis laimikis šiltuoju metų laiku – kuojos, karšiai ir ešeriai, o žiemą gardžiosios stintos. Naujausias meškeriojimo objektas – grundalai. Baltijoje iš Juodosios jūros išplitus šiai invazinei žuvų rūšiai, kartais, kartu su sūriu vandeniu, jie užplūsta ir uosto akvatoriją bei Dangės upės žiotis. Tiesa, Dangės upės aplinkos monitoringas nenustato, ar Dangės upėje pagauta žuvis tinkama maistui, tačiau atkakliųjų meškeriotojų tai nesustabdo.

Aplinkos monitoringas Dangės upėje atliekamas nuo 2007 metų. 2018 m. mokslininkų surinkti duomenys atskleidė, kad upės vandenyje ryškiai auga azoto nitrato kiekis, bei didėja  azoto ir fosforo koncentracija. Deja, bet ekologinė būklė upėje pastaruosius 13 metų kinta neigiama linkme, todėl maudytis Dangėje draudžiama. Galimai dėl to nėra ir įrengtų oficialių maudyklių, vietoje jų gyventojams sukurta  aktyvaus laisvalaikio alternatyva – palei upę nuo miesto centro iki Botanikos sodo nutiestas dviračių – pėsčiųjų takas.