Sveikiname nusprendus išbandyti šį turiningą ir tuo pačiu romantišką plaukimą miesto laivu/autobusu Dangės upe. Ekskursijos eigoje svarbu nepamiršti – sausumoje, vaikščiodami mieste, dažniausiai orientuojamės pagal adresus, plaukiant upe objektus aptinkame atsižvelgdami į upės krantus, dešinį ar kairįjį, žiūrėdami upės tekėjimo kryptimi.

Iki sekančios stotelės plauksime apie pusvalandį, kurio metu sužinosime: Memelio priemiesčio Pelenyno pavadinimo kilmės istoriją, išmatuosime iki kurios vietos anuomet tęsėsi Dangės upės uostas, suskaičiuosime upės krantus jungiančius tiltus, pašnipinėsime kokias paslaptis saugo didysis elektrinės kaminas ir išsiaiškinsime kurios gamyklos logotipe puikavosi žavingas pingvinas.

Kairiojoje Dangės upės krantinėje, netoli istorinių miesto įtvirtinimų, buvo įsikūręs Pelenyno priemiestis. Tokiu vardu priemiestį imta vadinti nuo 1771 m. kai čia buvo įsteigtas potašo fabrikas. Potašas – tai techninis kalio karbonatas, gamintas iš medienos pelenų, išgarinant šarmus. Anksčiau ši medžiaga, naudota stiklo, muilo ar dažų gamybai, ilgą laiką buvo Kryžiuočių ordino valstybės bei Prūsijos kunigaikštystės pagrindinė eksporto prekė į Vakarų Europą ir svarbus pirklių pajamų šaltinis. Tuo metu priemiesčio gyvenimas virte virė  – visur zujo amatininkai, darbininkai, vietiniai su valtimis gaudė žuvį, kuri buvo dažnas patiekalas ant neturtingųjų stalo. Klaipėdiečiai pasakoja, kad iki antrojo pasaulinio karo Dangės upėje žuvies buvo gausu, sužvejodavo net ungurių. Deja 1854 m., per didįjį miesto gaisrą Pelenynas sudegė. Vieninteliame išlikusiame to meto pastate šiandien įsikūręs Klaipėdos irklavimo centras.

Dabar atsisukime į dešinį upės krantą, kuriame stūkso Klaipėdos elektrinė. Pirmoji centrinė elektrinė šalia marių pastatyta dar 1900 m. Ji tiekė elektros energiją miesto apšvietimui ir vieninteliam Lietuvoje Klaipėdos tramvajaus tinklui.  1923 m. miestą prijungus prie Lietuvos pajėgumo nebeužteko, todėl buvo priimtas sprendimas statyti naują šiluminę elektrinę prie Dangės upės. Darbai  prasidėjo 1928 m. kad objektas nesmegtų drėgname grunte, teko sukalti 20 tūkst. metrų medinių polių. Sudėtingas projektas kainavo net 8,5 mln. litų, bet baigiantis Antrajam pasauliniam karui vokiečių kareiviai daug įrengimų demontavo ir išvežė, o ko išvežti nepavyko – naikino vietoje. Vėliau pokariu atstatyta šiluminė elektrinė sėkmingai veikia iki šiol. Sovietmečiu po didžiuoju kaminu buvo įrengta analogų Lietuvoje neturinti slėptuvė, kuri pasižymi ypatinga atmosfera galinčia nukelti į 1970-uosius. Slėptuvė yra apvali, ją sudaro septynios patalpos, kuriose galimai tilptų apie 180 žmonių.  Nusileidus suktais laiptais, įėjus pro storas hermetines duris ir pakėlus šviesos saugiklį, lyg apokaliptiniame filme, užgroja senovinė radija. Tualete, šalia kriauklės, guli autentiškas laikmečio atributas – ūkiško muilo gabalėlis, o vadavietėje, pakėlus telefono ragelį, pasigirsta specifinis laidinio telefono signalo garsas. Mėgstantiems išskirtines patirtis, laikotarpio estetiką ir šiek tiek šiurpuliukų – tikrai verta apsilankyti.

Na o mes plaukiame toliau ir artėjame prie Mokyklos gatvės tilto, tad noriu paklausti gal yra žinančių kiek iš viso Klaipėdoje, per Dangės upę, nutiesta tiltų? Paskaičiuokime kartu pradedant nuo upės žiočių: Pilies arba princo Karlo tiltas, Biržos tiltas, Mokyklos gatvės tiltas, geležinkelio tiltas per Dangės upę, Liepų gatvės tiltas ir Tauralaukio tiltas – taigi viso šeši. Pasak istoriko Dainiaus Elerto, tiltas per Dangę, kurį dabar vadiname Biržos tiltu, yra seniausias žinomas šioje vietoje toks įrenginys Lietuvoje, o tuo tarpu ilgiausias tiltas per Dangės upę –  Mokyklos gatvės tiltas, pro kurį kaip tik ir plaukiame. Jo ilgis net 510 m.

Kairiajame Dangės upės krante matome gamyklą SBA „Klaipėdos baldai“, kurioje dirba daugiau nei 550 darbuotojų. Įdomus faktas – 2019 m. gegužės 20-ąją – pasaulinės bičių dienos proga, įmonės stogo terasoje buvo įkurdinti 3 aviliai, kuriuose apgyvendintos specialiai išvestos neagresyvios bitės. Tad dabar gamykloje „gaminamas“ dar ir medus 😊 Daugybė tyrimų pasaulyje tvirtina, kad miesto bičių suneštas medus švarus bei vertingas ir kartais net geresnės kokybės nei surinktas kaimo vietovėse. Taip yra todėl, kad miesto bitės nektarą renka iš įvairesnių augalų, lieka tik pasirūpinti, kad 2-3 kilometrų spinduliu būtų pakankamai žaliųjų plotų su žydinčiais augalais.

Trumpai aptarkime dešiniajame Dangės krante išsidėsčiusius buvusius „UNION“ trąšų fabriko pastatus, kurie yra svarbūs uostamiesčio verslumo istorijos liudininkai.  Viskas prasidėjo nuo nedidelio kaulamilčių fabrikėlio, kuris 1880 m. išaugo į mineralinių trąšų gamyklą „Union” ir jau XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tapo vienu didžiausių darbdavių mieste. Gamykla gamino superfosfatą ir sieros rūgštį, o 1930 m. Lietuvos žemės ūkio parodoje Kaune net buvo apdovanota aukso medaliu. Ypač visus stebino ir linksmino įmonės prekinis ženklas, kuriame pavaizduotas pingvinas bei  šmaikštus užrašas ant reklaminių  atvirukų : “Pingvinų patarimo dabok, tik “Union” superfosfatą naudok”. Įmonės teritorija užėmė daugiau nei 100 tūkst. kv. metrų, fabrikui priklausė ir dalis Dangės krantinės, kurioje stovėjo puošnus administracinis pastatas bei septyni fachverkiniai (karkasinio tipo) sandėliai, keletas jų išliko iki šių dienų. Tais laikais, miesto pramoniniu geležinkeliu žaliavas gabendavo iš tolimiausių kraštų – Afrikos, Ispanijos, Sicilijos, Norvegijos, JAV ar net Australijos ir Okeanijos, o patį fabriką produkcija pasiekdavo bėgiais sujungtais su pagrindiniu geležinkeliu. Po II-ojo Pasaulinio karo čia pradėjo dirbti superfosfato fabrikas „Artojas“, o vėliau cheminius elementus gaminęs fabrikas „Sirijus“. Šiandien, buvusioje UNION krantinėje, veikia slipas – įrenginys nedideliems laivams nuleisti ir ištraukti iš vandens. Po truputį atgimsta miesto verslumo dvasia – šalia esančiuose pastatuose gimsta unikalios rankų darbo kanojos, kuriasi įvairios smulkaus verslo įmonės.

Kitas įdomus objektas mūsų kelyje – tai geležinkelio tiltas per Dangės upę.

Geležinkelio linija iš Pagėgių Klaipėdą pasiekė 1875 metais. Tais pačiais metais buvo pastatytas ir tiltas per Dangės upę. Traukiniais iš uostamiesčio buvo galima greitai pasiekti Rytprūsių centrą Karaliaučių bei sostinę – Berlyną. Pirmasis tiltas buvo net penkių arkų, sumūrytas iš akmenų ir atrodė rūstokai bei didingai. Iki šių dienų išlikusios akmeninio tilto atramos ir specialūs įtvirtinimai apačioje saugoję tiltą per ledonešius. Tačiau laivybai tiltas nebuvo patogus – nors aukščiausia arka buvo net 8,5 m aukščio, pro ją burlaiviai galėjo praplaukti tik nuleistais stiebais. Pirmasis tiltas buvo sunaikintas Raudonosios armijos 1944-1945 m. užimant miestą. Dabartinis metalinės konstrukcijos tiltas pastatytas pokario metais ir naudojamas iki šiol.

Na o štai kairiajame Dangės upės krante plyti istorinės Bachmano dvaro žemės. Manoma, kad vietovės pavadinimas kilo iš dviejų vokiškų žodžių – Bach – šaltinis ir Mann – vyras. Šiuo pavadinimu didelis valdų kompleksas minimas jau XV-XVI amžiuose. XVI amžiuje čia pradėjo formuotis nedideli dvareliai. Jų savininkais tapo pilies ir valsčiaus pareigūnai, dvasininkai, o vėliau ir kariškiai. Vieta turtinga šaltiniais, tad iš čia viduramžiais buvo tiekiamas geriamas vanduo į Memelio pilį. Paties dvaro įsikūrimo pradžia laikomi 1613 m., kai Memelio (dabartinės Klaipėdos) kunigui Joachimui Neresiui čia buvo leista įkurti sodybą.

XVII a. pab. – XVIII a. pr. kurį laiką dvaras vadintas „Ruummelshof“ (Riumelio dvaru) pagal tuometinių savininkų pavardę. Prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos XX a. pirmojoje pusėje, pabrėžiant kraštovaizdžio ypatybes imta vartoti pavadinimus Paupys arba Paupiai. Šie pavadinimai vartojami iki šiol.

Bachmano dvaras – tai garsaus baroko epochos Memelio (dabartinės Klaipėdos) poeto Simono Dacho tėvonija. Simono senelis Benediktas Dachas 1533 m. sausio 8 d. iš Prūsijos kunigaikščio Albrechto gavo ūkį Bachmano žemėje sau ir savo vyriškosios lyties paveldėtojams. Po jo mirties dvarą perėmė Simono Dacho tėvas, dirbęs pilyje vertėju. Spėjama, kad būtent čia, 1605 m. liepos 29 d. Bachmano dvarelyje  gimė visų laikų žymiausias Klaipėdos poetas. Mirus motinai, o tėvui parsivedus pamotę, keturiolikos metų Simonas buvo priverstas palikti namus ir išvykti mokytis į Karaliaučių. Neužilgo mirė ir tėvas, bet būsimasis poetas buvo per jaunas pretenduoti į paveldėjimą, tad dvaras grįžo kunigaikščio nuosavybėn. Gaila, bet Dacho šeimai priklausiusius dvaro pastatus pasiglemžė laikas ir tiksli jų stovėjimo vieta nėra žinoma.

Kodėl Simonas Dachas svarbus ne tik senajam Memeliui, bet ir dabartinei Klaipėdai? Ko gero visi žinome Klaipėdos senamiesčio Teatro aikštėje stovinčią grakščiąją Taravos Anikės skulptūra, tačiau ar esame girdėję, kad legendinis kūrinys skirtas ne merginai, o poetui Simonui Dachui atminti. Anikė – vieno žymiausių eilėraščių herojė, poeto mūza, romantiška mylimosios vizija. Bet grįžkime į pasakojimo pradžią. Nors išvykęs iš gimtųjų namų, Simonas Dachas patyrė daug sunkumų, tačiau vėliau likimas apdovanojo  poetą  stulbinančia karjera. Baigęs filosofijos ir teologijos studijas jis tapo Karaliaučiaus universiteto profesoriumi, o galiausiai buvo išrinktas net rektoriumi. Talentingasis kūrėjas rašė nemažai Baroko kultūrinei epochai būdingos poezijos, bet didžiausią Dacho kūrybos dalį sudaro religinė bei proginė poezija. Pastaroji pasižymėjo paprastumu bei muzikalumu ir buvo skirta Karaliaučiaus miestiečių gimtadieniams, vestuvėms ar mirčiai paminėti. Produktyvusis Dachas vokiečių kalba parašė daugiau kaip tūkstantį, o lotynų kalba daugiau kaip pustrečio šimto poezijos kūrinių. Amžininkai jį vadino „Prūsijos Petrarka“, „mirties dainiumi“ ir titulavo talentingiausiu Karaliaučiaus literatu. Garsiausia  Simono Dacho poema „Taravos Anikė“ pasakoja istoriją apie septyniolikmetę gražuolę ištekėjusią už kunigo Johano Partacijaus. Į vestuves pakviestas poetas Simonas Dachas įsimylėjo nuotaką iš pirmo žvilgsnio ir šiuos jausmus įamžino eilėraštyje „Taravos Anikė”. Vėliau eilėraštis įkvėpė ne tik Teatro aikštės skulptūrą, bet ir populiarią dainą, kurios maloniai kviečiame pasiklausyti: