Ach, čia gera. Užsimerki, susilieji su gamtos stichija ir, atrodo, visas zvimbiantis uostamiestis lieka už nugaros. Visi į keltą skubantys pėstieji ir dviratininkai, atrodo, sustoja, o pilkieji kirai nebetyko savo grobio vandeny.
Naudojame slapukus, kad galėtumėte efektyviai naršyti ir atlikti tam tikras funkcijas. Toliau rasite išsamią informaciją apie visus slapukus kiekvienoje sutikimo kategorijoje.
Slapukai, priskirti kategorijai „Būtini“, saugomi jūsų naršyklėje, nes yra būtini norint įjungti pagrindines svetainės funkcijas. ...
Būtini slapukai yra labai svarbūs pagrindinėms svetainės funkcijoms atlikti, o svetainė be jų neveiks numatytu būdu.
Šie slapukai nesaugo asmens identifikavimo duomenų.
Funkciniai cookies padeda atlikti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, dalytis svetainės turiniu socialinės žiniasklaidos platformose, rinkti atsiliepimus ir kitas trečiųjų šalių funkcijas.
Analitiniai cookies naudojami norint suprasti, kaip lankytojai sąveikauja su svetaine. Šie slapukai padeda pateikti informaciją apie lankytojų skaičiaus metriką, atmetimo rodiklį, srauto šaltinį ir kt.
Našumo cookies naudojami norint suprasti ir išanalizuoti pagrindinius svetainės našumo indeksus, kurie padeda lankytojams suteikti geresnę vartotojo patirtį.
Reklaminiai cookies naudojami norint pateikti lankytojams pritaikytą reklamą pagal puslapius, kuriuose jie anksčiau lankėsi, ir analizuoti reklamos kampanijos efektyvumą.
Ach, čia gera. Užsimerki, susilieji su gamtos stichija ir, atrodo, visas zvimbiantis uostamiestis lieka už nugaros. Visi į keltą skubantys pėstieji ir dviratininkai, atrodo, sustoja, o pilkieji kirai nebetyko savo grobio vandeny.
Aaah… Ar girdi? Ššš! Girdi? Ne? Stok šalia ir duokš man ranką. Užsimerk. Ei, nesukčiauk! Užsimerk. Įsiklausyk. Girdi, kaip grumiasi Kuršių marių bangos? Kaip šniura padange plaukiantys debesys? Laivo kapitonas į denį kviečia keleivius? Išgirsk, kaip šlama medžių lapeliai kitapus. Ach, čia gera. Užsimerki, susilieji su gamtos stichija ir, atrodo, visas zvimbiantis uostamiestis lieka už nugaros. Visi į keltą skubantys pėstieji ir dviratininkai, atrodo, sustoja, o pilkieji kirai nebetyko savo grobio vandeny.
Dabar tyliai ir labai iš lėto pramerk vieną akį, tik neišsiduok! Pramerk vieną akį. Matai ten, kitoje Danės pusėje, berniuką? Na tą, su skrybėlaite ir šuniuku! Jis nuostabus, tiesa? Moja atplaukiantiems laivams ir palydi išvykstančius savo vaikiška svajone. Aaah… Kaip aš noriu, kad jis pagaliau mane pastebėtų… Stoviu čia jau nuo 2014 metų, o jis vis dar nepažvelgė. Pastatė mane čia skulptorius iš Vilniaus, Romualdas Kvintas, ir aš nė krust iš vietos. Tiesa, porąkart trumpam buvau pasislėpusi. Buvo įdomu stebėti, kaip klaipėdiečiai greitai manęs pradėdavo ieškoti. O mane vis kamuoja klausimas – įdomu, ar jisai manęs pasigesdavo? Kaip manai? Vis pasvajoju, kaip jis atsisuktų, pažvelgtų į akis ir atbėgtų pas mane. Įdomu, ką jis kalbėtų? Ar kalbėtų? Gal tik stovėtume ir skęstume vienas kito akyse? Ak, kiek aš daug norėčiau jam visko papasakoti. Kiek čia visko per tiek laiko pamačiau, kiek laivų sutikau, kiek žmonių pažinau, kiek laiko jo laukiu.
Ei! O tu gal gali nunešti jam mano žinią? Nunešk mano meilės laiškelį… Prašau, parašyk, jog lauksiu jo prie Smiltynės perkėlos, kai raudonas saulėlydžio dangus apklos uostamiestį. Prašau, nunešk jam mano žinutę ir paslėpk po akmenimi, kad niekas nepaimtų.
O aš čia lauksiu.
Mylėsiu.
Tikėsiu.
Ir lauksiu.