Ach, čia gera. Užsimerki, susilieji su gamtos stichija ir, atrodo, visas zvimbiantis uostamiestis lieka už nugaros. Visi į keltą skubantys pėstieji ir dviratininkai, atrodo, sustoja, o pilkieji kirai nebetyko savo grobio vandeny.

Aaah… Ar girdi? Ššš! Girdi? Ne? Stok šalia ir duokš man ranką. Užsimerk. Ei, nesukčiauk! Užsimerk. Įsiklausyk. Girdi, kaip grumiasi Kuršių marių bangos? Kaip šniura padange plaukiantys debesys? Laivo kapitonas į denį kviečia keleivius? Išgirsk, kaip šlama medžių lapeliai kitapus. Ach, čia gera. Užsimerki, susilieji su gamtos stichija ir, atrodo, visas zvimbiantis uostamiestis lieka už nugaros. Visi į keltą skubantys pėstieji ir dviratininkai, atrodo, sustoja, o pilkieji kirai nebetyko savo grobio vandeny.

Dabar tyliai ir labai iš lėto pramerk vieną akį, tik neišsiduok! Pramerk vieną akį. Matai ten, kitoje Danės pusėje, berniuką? Na tą, su skrybėlaite ir šuniuku! Jis nuostabus, tiesa? Moja atplaukiantiems laivams ir palydi išvykstančius savo vaikiška svajone. Aaah… Kaip aš noriu, kad jis pagaliau mane pastebėtų… Stoviu čia jau nuo 2014 metų, o jis vis dar nepažvelgė. Pastatė mane čia skulptorius iš Vilniaus, Romualdas Kvintas, ir aš nė krust iš vietos. Tiesa, porąkart trumpam buvau pasislėpusi. Buvo įdomu stebėti, kaip klaipėdiečiai greitai manęs pradėdavo ieškoti. O mane vis kamuoja klausimas – įdomu, ar jisai manęs pasigesdavo? Kaip manai? Vis pasvajoju, kaip jis atsisuktų, pažvelgtų į akis ir atbėgtų pas mane. Įdomu, ką jis kalbėtų? Ar kalbėtų? Gal tik stovėtume ir skęstume vienas kito akyse? Ak, kiek aš daug norėčiau jam visko papasakoti. Kiek čia visko per tiek laiko pamačiau, kiek laivų sutikau, kiek žmonių pažinau, kiek laiko jo laukiu.

Ei! O tu gal gali nunešti jam mano žinią? Nunešk mano meilės laiškelį… Prašau, parašyk, jog lauksiu jo prie Smiltynės perkėlos, kai raudonas saulėlydžio dangus apklos uostamiestį. Prašau, nunešk jam mano žinutę ir paslėpk po akmenimi, kad niekas nepaimtų.

O aš čia lauksiu.

Mylėsiu.

Tikėsiu.

Ir lauksiu.