Su kuo turiu garbės šnekėti? Kaip man kreiptis? Pone ar ponia? Man labai malonu su jumis susipažinti. Esu žvejo moteris, gyvenu čia jau ilgai. Per ilgą gyvenimėlį mačiau daugybę šeimų ir smalsių vaikų, romantiškų įsimylėjėlių, „medų kopinėjančių“ jaunavedžių ir šiaip – turistų ar klaipėdiečių, plačiomis akimis bandančių įsiminti kiekvieną Kopgalio lopinėlį. Nelabai girdėta? Tuomet stabtelkite, neskubėkite. Įsitaisykite patogiau ir pasiklausykite apie šią ypatingą, šiauriausią Kuršių Nerijos nacionalinio parko vietovę.
Su kuo turiu garbės šnekėti? Kaip man kreiptis? Pone ar ponia? Man labai malonu su jumis susipažinti. Esu žvejo moteris, gyvenu čia jau ilgai. Per ilgą gyvenimėlį mačiau daugybę šeimų ir smalsių vaikų, romantiškų įsimylėjėlių, „medų kopinėjančių“ jaunavedžių ir šiaip – turistų ar klaipėdiečių, plačiomis akimis bandančių įsiminti kiekvieną Kopgalio lopinėlį. Nelabai girdėta? Tuomet stabtelkite, neskubėkite. Įsitaisykite patogiau ir pasiklausykite apie šią ypatingą, šiauriausią Kuršių Nerijos nacionalinio parko vietovę.
Kopgalio smaigalys nuolat kito vėjo, audrų, potvynių, sąnašų, pustomo smėlio poveikyje. XVIII a., po ilgos kovos su gamtos jėgomis, Neringos smaigalyje įsitvirtino žmogus. 1814 m. čia apsigyveno pirmieji nuolatiniai Kopgalio gyventojai iš Klaipėdos priemiesčio Bomelsvitės. Jie šnekėjo kuršiškai, vokiškai ir lietuviškai. Vokiečiai šią žemę vadino Süderhuk, Süderhaken, Süderspitze (Pietų ragas, iškyšulys, smailuma, ragas). Prūsijos kuršiai vietovardį ištardavo savaip – Ziderspice. Keista, kodėl šiauriausia nerijos dalis vadinama „Pietiniu ragu“, tiesa? Süderhuk atsirado kaip priešprieša anksčiau žemyne ties švyturiu kyšojusiam Norderhuk, Šiauriniam ragui, kurį audros ir vėjai nuardė.
Kopgalio vaikai mokėsi Nerijos forto kazamate, vėliau Kopgalio kaimo mokykla perkelta į dabartinę mūsų etnografinę žvejo sodybą, galiausiai vaikai pradėjo mokytis mieste. Ryte marių pakrante ar pasodintu mišku jie eidavo į Smiltynės keltą. Staugiant vėtroms ir siūbuojant šakoms kelio vingis ties Kopgalio kapinaitėmis atrodė grėsmingai.
Iki XX a. pradžios kopgaliečių skaičius augo, bet po to sumažėjo iki 2-3 dešimčių nuolatinių gyventojų. 1904-1906 m. išgarsėjo kopgališkiai žvejai Lorezas ir Gwildies. Jie ties uosto molais nesėkmingai bandė žeberklais sumedžioti paskui silkių būrius priklydusį baltąjį banginį. |Na, o 1913 m. 6 Kopgalio žvejų šeimoms leista rinkti gintarą.
XIX – XX a. sandūroje puikūs smėlio paplūdimiai traukė poilsiautojus iš Klaipėdos, žvejai ėmė perstatyti savo namus, pritaikydami juos poilsiautojų, turistų poreikiams. Nendrių stogus keitė čerpėmis. Prie namų atsirado erdvios verandos. Prakutę miestiečiai įsirengė vasarnamius ir tapo naujaisiais kopgaliečiais. Kaimas palaipsniui keitėsi į priemiesčio kurortą. Kopgalio paplūdimyje išdygo spalvingos maudymosi būdelių namukų eilės. Kiekvienas iš jų turėjo egzotišką vardą – „Žuvėdros klyksmo vila“, „Jūros regykla“, „Nervų ramybės namai“ ir pan. Viduje poilsiautojai mėgavosi pintuose krėsluose, vaišindavosi prie atverčiamų stalų, gerėdavosi puošniais paveikslais, o sutemus užsidegdavo žibalines lempas. Damos vaišindavosi kava su pyragaičiais, o vyrai – karštu grogu ir cigarais. 1934 m. Kopgalyje – Smiltynėje vyko „Jūros dienos“ renginiai. Čia šventės svečiai ir dalyviai galėjo pasiplaukioti motoriniais žvejų kuteirias. Mariose tarp Kopgalio ir Smiltynės kelto prieplaukos buvo surengtas karnavalas ant vandens. Ten pat buvo ir žvejų regata. Net ne sezono metu kaimą pasiekdavo moksleivių iškylautojų grupės. Jie žaidė, domėjosi fortu.
Įprastą gyvenimo tėkmę sujaukė 1939 m. prievartinis Klaipėdos krašto grąžinimas Vokietijai. Dalis kopgaliečių džiūgavo ir nekreipė dėmesio į artėjančio karo nuojautas. Čia gyvenę lietuvškų įstaigų darbuotojai paskuboms paliko Kopgalį ir pastraukė į Lietuvą. Likę jauni kopgaliečiai netrukus buvo pašaukti į Vokietijos kariuomenę ar karo laivyną, o Nerijos fortą vėl užėmė Vokietijos kariai. 1945 m. atsitraukdama vokiečių kariuomenė nesėkmingai bandė susprogdinti fortą, bet nukentėjo tik redutas bei tiltas per griovį.
Už kelių valandų apleistą fortą užėmė Raudonosios armijos kariai. Jie Kopgalio kaimą rado tuščią. Netrukus Kopgalis pateko į griežto režimo pasienio zoną. Po karo apleistose kaimo vilose ir sodybose įsikūrė civiliai ir sovietų pasieniečiai. Ilgai išliko draudimas vaikščioti už kaimo ribų ar pajūryje nuo 20 val. iki 6 val ryto. Gyventojai privalėjo pranešti apie nepažįstamųjų pasirodymą ar įtartinus kaimynų veiksmus, su savimi nešiotis specialius leidimus. Dauguma naujakūrių rūpinosi tik šia diena – apsigyvenę vienoje apleisto pastato dalyje, žiemą sukūrendavo kitą. Taip išnyko daugumas kaimo pastatų.
Atokumas ir nuošalumas buvo naudingas ypatingiems svečiams. „Partiniai miesto bosai“ čia atvykę keldavo orgijas. Kopgalyje partinė „grietinėlė“ galėjo atsipalaiduoti nebijodama apkalbų mieste. „Samanė“ tekėjo upeliais, o jaunos partinės ir gražios komjaunuolės tenkindavo visus svečių pomėgius… Galiausiai, 79-aisiais m. Nerijos forte įsikūrė Lietuvos Jūrų muziejus, o kazemato vietoje išaugo cilindro formos akvariumo pastatas.
Na ir štai – priėjome istorijos pabaigą. Dabar kaimą primena tik pamatų žymės, suvešėję alyvų krūmai, kelios sulaukėjusios obelys. Užtenka man jau plepėti, turiu eiti darbus nusidirbti. Ačiū, pone, ponia, už pokalbį. Turiu pasakyti, labai malonu man susipažinti su uostamiesčio jaunimu.
