Sveiki, mieli žygeiviai po garbingus ir istorijos dulkėmis nuklotus takus, gatves, geležinkelio bėgius.. Vis dar girdžiu tą džiaugsmingai šurmuliuojančią minią, kuri buvo čia susirinkusi, kai atvykau į mūsų atkovotą Klaipėdą. Lipdydamas kiekvieną idėjos dalį, megzdamas kiekvieną ryšį, priimdamas ir siųsdamas kiekvieną pranešimą naktimis telegrafu Kauno centrinėje telefono stotyje ir duodamas kiekvieną įsakymą  Jonui Budriui vis labiau artėjau prie TOS dienos. Neneigsiu, nuo sukilimo pradžios iki tarptautinės įtampos aprimimo pergyvenau bene didžiausio nerimo mėnesio tarpsnį. Slogi rytojaus nežinia, politinė įtampa, vidurnakčio vaikštynės, greitas įvairių klausimų sprendimas vargino mane. Tačiau darbas nesibaigė net sulaukus Jono Žiliaus telegramos: „Sausio 15- tą dieną 13 val. sukilėliai užėmė Klaipėdą, mieste visiškai ramu.”

Jei dar nesupratote, kas esu – mielai prisistatysiu: Ernestas Galvanauskas, politikas ir diplomatas, vienas pagrindinių 1923 Klaipėdos sukilimo organizatorių, tuometinis Lietuvos premjeras. Apie mane rašoma, kad parengiau Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos dirvą viduje ir tarptautinėje plotmėje, atstovavau Lietuvai 1923 m. Ženevoje vykusiose derybose dėl Klaipėdos krašto konvencijos. Tiesa. Tik už šio sakinio slypi kur kas daugiau – nesuskaičiuojama daugybė žingsnių. Dalis jų – mane ir atvedė į Klaipėdą. Nuo 1927 metų įleidau šaknis čia ilgesniam laikui.

Kalbant apie keliones, su kuo jums asocijuojasi geležinkelio stotis? Juk bėgant metams šios sienos tampa juoko, liūdesio, pabaigos, naujos pradžios, nežinomybės, draugystės, nesantaikos, ramybės… ir, aišku, nuolatinio judėjimo liudininkėmis.

Paklausykite šiek tiek įdomių istorinių faktų, kad jau atjudėjote ir jūs. Geležinkelio linija Klaipėda – Tilžė buvo nutiesta 1874-1875 metais. Tuomet buvo pastatytas  ir mūrinis geležinkelio tiltas per Dangę. Geležinkelio ruožas padėjo Klaipėdai įsiterpti į Prūsijos Rytų geležinkelio (Ostbahn) trasą, kuria buvo gabenami įvairūs kroviniai ir kuri padėjo Klaipėdos uostą sujungti geležinkelio linija su Vokietija. 1892 m. buvo nutiestas plačiojo geležinkelio ruožas Klaipėda – Bajorai, tikintis gauti krovinių iš Rusijos imperijos.

Ši neoklasicistinio stiliaus stotis buvo pastatyta pagal 1850m. Prūsijoje priimtus reikalavimus – joje turėjo būti bilietų kasa, bagažo patalpa, raštinė, restoranas, šalia stoties – skveras poilsiui, o į stotį einanti gatvė (Bahnhof) turėjo būti apsodinta medžiais. Prie stoties keliautojų laukdavo vežimai, vėliau automobiliai, nuveždavę juos į viešbučius. Tiesa, XX a. pradžioje miesto centrą ir stotį jungė tramvajus.

1901 m. prie geležinkelio stoties atsirado nauji pastatai, buvo pasodinta graži liepų alėja atvykstančius keleivius kreipiančius į Geležinkelio stoties gatvę (dabartinę Salomėjos Nėries gatvę).

Būtent čia 1920 m. vasario 15 dieną išsilaipino 750 prancūzų karių įgula. Kaip tai buvo nuspręsta Versalio taikos sutartyje. Ir Klaipėdos miesto rotušėje įvyko oficiali Klaipėdos krašto perdavimo ceremonija. Nuo tos dienos Klaipėda ėmė tarsi tolti nuo Lietuvos.

Per Klaipėdos stotį iš Prancūzijos per Lenkiją ir Vokietiją nuolatos buvo gabenamas aprūpinimas prancūzų įgulai – konservuoti maisto produktai, vynas, šampanas, muilas, odekolonas… Bet visam šiam trejus metus vykusiam prancūzų aptarnavimui per Klaipėdos geležinkelio stotį galiausiai atėjo galas.   Klaipėdos operacijos metu 1923  sausio 15 dieną apie vidurdienį buvo atkovota, kaip ir visa Klaipėda. O per šią stotį pajudėjo liūdnas ešelonas Į Lietuvą su žuvusių mūsų kovotojų palaikais…

Dėkoju, kad leidote su jumis pasidalinti dalele išgyvenimų. Turbūt sutiksite, kad taip keliauti istorijos bėgiais kur kas įdomiau!