Laba diena. Turbūt nesiginčysite, kad prieš jūsų akis – vienas gražiausių Herkaus Manto gatvės pastatų, išskirtinis savo puošnumu, asimetrišku planavimu: matote – pagrindinis įėjimas į pastatą yra ne centre, o krašte. Šį ypatingą neorenesanso stiliaus namą 1874 metais sau pasistatė vienas turtingiausių to meto Klaipėdos gyventojų slaptasis prekybos patarėjas, miško pirklys ir Klaipėdos pirklių organizacijos vadovas Hermanas Gerlachas. Kaip ir dera turtingam miestelėnui, kieme buvo išrikiuoti ūkiniai pastatai, žaliavo sodas, tyvuliavo šulinys. Todėl nieko keisto, kad šią vilą kaip savo rezidenciją buvo pasirinkęs prancūzų generolas Dominique Joseph Odry su žmona ir 4 vaikais, pagal Versalio taikos sutartį čia atvykęs 1920 vasarį ir gyvenęs iki 1921 birželio. Klaipėdos krašte generolas Odry bendravo su lietuvių ir lenkų bajorija (grafais Tiškevičiais). Galite tik įsivaizduoti, apie kokius ištaigingus vakarėlius ir priėmimus šios sienos galėtų paliudyti! Linksmybės baigėsi, kai generolas D. J. Odry buvo atšauktas ir 1921 05 01 Klaipėdos krašto vyriausiojo komisaro pareigas iš jo perėmė civilinis komisaras G. J. Petisné.
Tais pačiais metais gyventi į Klaipėdą iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykau ir aš, o 1922 metais buvau paskirtas Lietuvos vyriausybės savo atstovu Klaipėdos krašte. Atpažįstate? Esu kunigas, rašytojas, redaktorius, vertėjas, valstybės veikėjas Jonas Žilius-Jonila.
Nesuklysite dabar pagalvoję ir prisiminę: „ai, čia tas, kuris ir Ministrui Pirmininkui Ernestui Galvanauskui pasiūlė atkariauti Klaipėdą ginklu su šaulių pagalba “. Tai tiesa. Buvau vienas iš šios karinės operacijos, žinomos kaip Klaipėdos sukilimas, sumanytojų ir vykdytojų. Nes kitaip – Lietuvai grėsė pavojus Klaipėdos nematyti.
Ačiū, Dievui ir sumaniems bei drąsiems vyrams, iki sausio 11 dienos 20 valandos beveik visas Klaipėdos kraštas jau buvo mūsų rankose. Užimtas beveik be pasipriešinimo. Klausiu tik retoriškai: ar galėjo pasipriešinti pusantro tūkstančio lietuvių grupei apie 200 prancūzų, 150 krašto policininkų ir Klaipėdos burmistro surinkti 100-as savanorių?
Buvo likęs tik Klaipėdos miestas. Tądien į Kauną išsiunčiau du svarbius pranešimus. Vyriausiasis civilinis Klaipėdos krašto komisaro Petisné anglų, lenkų ir Klaipėdos krašto atstovų akivaizdoje vidurdienį įsakė ginklu ginti kraštą ir kad „pagauti su ginklais Klaipėdos krašte lietuvių kariai būsią sušaudyti”. Pats girdėjau, kaip komisaras kalbėjosi su karo vadu, kur ir kaip statyta apie miestą ginkluota sargyba, kad Klaipėda bus ginkluotai ginama patvirtino ir Kornelius, policijos viršininkas. Maža to, per įtemptą pokalbį su Petisné apie tai, kad niekas nenori pralieti kraujo, man pačiam buvo pagrasinta mirtimi. Tai perdaviau ir Galvanauskui.
Turbūt jau ne kartą girdėjote istoriją apie pergalingą sukilimo baigtį, apie tai pats Lietuvos vyriausybei išsiunčiau telegramą: „Sausio 15- tą dieną 13 val. sukilėliai užėmė Klaipėdą, mieste visiškai ramu.”
Pastarieji įvykiai su Klaipėda mane susiejo visam laikui. Praėjus beveik dviem metams, 1925 metų lapkričio 8-ąją buvau paskirtas Klaipėdos krašto gubernatoriumi. Šiose pareigose, kurias, beje, perėmiau iš mūsų karinio vado Jono Budrio, nuo veiklos atsiraukusio dėl pašlijusios sveikatos, išbuvau metus – buvau atstatydintas dėl politinės konjunktūros. Bet ir po to Klaipėdoje pasilikau.
Klausiate, apie šio namo likimą? Ši valda Gerlachų šeimai priklausė iki 1935 m., kuomet našlė Marie Gerlach pardavė pastatą miestui, čia perkelta miesto biblioteka Stadtbücherei Memel. O 1936 metais po pastato vidaus rekonstrukcijos ir pritaikymo bibliotekos reikmėms čia buvo atidaryta Klaipėdos miesto biblioteka, nuo 1979 metų jai suteiktas rašytojos Ievos Simonaitytės vardas. Ačiū, kad užsukote ir leidote pasidžiaugti jūsų draugija.
