Ei, ar yra tau kas nors yra pasakojęs legendą apie mane, Klaipėdos pilies vaiduoklį? Ne? Tuomet ženk arčiau ir klausyk, papasakosiu tau savo pamokančią istoriją. Ji nukels tave į laikus, kuomet dėl miesto valdymo grūmėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai ir Vokiečių Ordino magistrai, o miestą siaubė gaisrai.

Kadaise, Danės upės Pietiniame Rage pastačius medinę pilį, pradėjo kurtis Klaipėdos miestas. Vietiniai gyventojai šią medinę pilį pavadino Memelburgu, nuo vokiško Nemuno pavadinimo, kuri dabar žinoma Klaipėdos pilies vardu. Buvo šešioliktojo amžiaus pabaiga, kai prie šios pilies kareivėlis Hansas fon Heidė, iš Ditmaršo žemės, ėjo sargybą. Užmačiau aš jį ir nutariau pagąsdinti… Sukaupiau visas antžemiškas jėgas, iškėliau tiltą virš pilies griovio ir nutiesiau jį iki pat pylimo. Tiesa, tilto būta ne bet kokio – pagamintas iš kniedytos geležies ir papuoštas grandinėmis jis traukė žmonių akis ir, neilgai trukus, vietinių gyventojų buvo pramintas Grandinių tiltu. Stovėdamas prie nutiestojo tilto, savo ilgu, vėjyje besiplaikstančiu juodu apsiaustu žengiau žingsnį artyn, prie pilies stovinčio jaunuolio.

Stipria saksoniška tarme tariau: „Ko čia stovi?”. Kareivukas atsakė: „Stoviu čia Dievo ir mano maloningiausiojo pono valia”. Šiam ir atkirtau: „Taip Dievas liepė tau sakyti”, – ir perklausiau: „Ar ten, savo gūžtoje, dar turite kuo pilvą prikimšti?”. Hansas atsakė: „Taip, ačiū Dievui, ir valgyti, ir gerti turime pakankamai.” Tuomet ir pratariau: „Bet grūdų ir malkų jums vis tiek trūks”. Su šiais žodžiais mostelėjau savo apsiaustu ir šokau žemyn – dingau akimirksniu, girdėjau dar, kaip gynybiniai sutvirtinimai subraškėjo. Kareivėlis nustebęs liko stovėti savo vietoje ir sustingęs žiūrėjo į vieną tašką, kur prieš keletą sekundžių mano silueto būta.

Savaitės ėjo, tačiau mano ilgo ir baugaus apsiausto Hansas išmesti iš galvos negalėjo. Kaip ir kasnakt, Hansas fon Heidė atliko savo pareigą sargyboje prie pilies. Staiga, iš vandens išlindau ir tariau: „Garbingasai kareivi, išaušo tavo karalystės paskutinioji valanda. Nuo šiol mano pranašystė išsipildys ir kaimenėje stigs….” Nespėjus ištarti lemtingojo prakeiksmo, pajutau, jog balsas dingo, o kūnas liko sukaustytas.

Štai taip mane Dievas nubaudė už tai, kad tamsą pasaulyje skleidžiau. Sustingęs savo akimis stebėjau, kaip miestas atgijo, uostas suklestėjo, o klaipėdiečiai daugiau vargo nematė – kiekvieną dieną šalia manęs zuja miestiečiai, žavisi manuoju sukurtu tiltu, kurį pasukus ramiai laivai praplaukia. Taip ir likau stovėti čia iki amžių amžinųjų pabaigos. Galiu jus patikinti – ne bijoti, o draugauti su manim reikia. Jei draugausi su manimi, tapsiu tavo sėkmės ir gerovės pranašu. Ir gal vieną dieną Dievas man atleis.