Sveikas, mielas istorijos tyrinėtojau. Iš karto prisiduosiu, kad esu iš visai kito krašto – Biržų. Bet juk dar įdomiau. Štai, jau iškart susimątei, kas esu? Pradėsiu nuo to, kad ne tik vedžiau savo vyrus Klaipėdos atsiimti iš svetimšalių, bet ir čia kurį laiką gyvenau. Tad spėjau pažinti miestą artimiau.

Esu Lietuvos kariuomenės kapitonas Jurgis Atstupėnas. Kad jums būtų lengviau pajausti į šios vietos dvasią, leiskite man pirmiausia jums apie ją papasakoti. Jei būtume čia susitikę šimtmečiu anksčiau, stovėtumėte dabar Aleksandro gatvėje. Vėliau ji  buvo vadinta ir Prezidento Antano Smetonos gatve, ir Adolfo Hitlerio alėja, pirmaisiais pokario metais ji imta vadinti Liepų gatve, o nuo 1946-ųjų – proletaro rašytojo Maksimo Gorkio gatve. Galiausiai 1988 metais jai buvo grąžintas Liepų gatvės vardas.

Kaip jau įtariate, keitėsi ne tik pavadinimas, bet iš išvaizda. Ir iš kadaise šioje gatvėje buvusios paukščių turgavietės neliko nė kvapo. XVIII a. antroje pusėje čia namus pradėjo statytis turtingi pirkliai, pramonininkai. Įdomu tai, kad 1807 metais ši gatvė buvo išgrįsta tam, kad čia besisvečiuodama Prūsijos karališkoji pora – karalius Friedrichas Wilhelmas III ir karalienė Luizė, galėtų maloniai pasivaikščioti. O dabartinį vaizdą gatvė įgavo XIX amžiuje, kuomet po Didžiojo 1854 metų Klaipėdos gaisro mieste prasidėjo didelės statybos. Ėmė kilti turtingų verslininkų ir valdininkų  rezidencijos su kiemeliais. Jie ne tik čia gyveno, bet ir turėjo čia kontoras.

1893 metais Liepų gatvėje, pirklio Angelanderio namų („Karališkojo pašto“) vietoje, buvo pastatytas įspūdingas miesto paštas, neogotikinio stiliaus su klasicizmo ir jugendo potėpiais. Dar po kelių metų Liepų alėjos pradžioje iškilo bronzinis paminklas pirmajam Vokietijos imperatoriui Wilhelmui I. Kur jis dabar? Iš pradžių per riaušes 1923-iais metais nuverstas, po to atstatytas kitoje vietoje, o po Antrojo pasaulinio karo iš viso dingo.

Šis pastatas, Aleksandro gatvė 3 (dabar Liepų g. 10) XX a. pradžioje priklausė pirkliui ir bankininkui Aleksanderiui. Viename pirmojo aukšto pastate buvo Tarptautinio banko kontora, puošnaus interjero, geros apdailos, su išskirtinėmis lubų freskomis. Tad turbūt nereikia stebėtis, kad 1921 metais čia apsigyveno Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras prancūzas Gabrielis Jeanas Petisné. Galite įsivaizduoti, kokių čia tik susitikimų nebūta – oficialūs Klaipėdos elito, prancūzų karo laivyno delegacijų, deputatų priėmimai, posėdžiai.

Atsisukite į gatvės pusę – 1922 m. liepos 14 d. Prancūzijos nacionalinės šventės Bastilijos paėmimo dienos proga čia, gatvėje, priešais Petisné rezidenciją, vyko prancūzų karinės įgulos paradas.

Būnant šioje vietoje ir kalbant apie prancūzus man nuo adrenalino užverda kraujas, kai prisimenu sausio 15 d. įvykius. Mano kuopos žvalgai galėjo priartėti šia gatve prie abiejų tiltų ir nebuvo niekieno apšaudomi. Supratau, kad reikia veikti. Negaudamas jokių nurodymų iš vadovybės pats ėmiausi iniciatyvos  –  užimti abu tiltus Klaipėdoje. Pranešėme apie tai štabui ir kaipmat gavome įsakymą: kai tik sulauksime 50-ties šaulių pastiprinimo, eiti į miestą ir iš dešiniojo kranto užimti tiltus per Dangės upę. Viskas vyko pagal planą: kai šauliai atvyko, ėmėmės užduoties. 3-iasis būrys ėjo Dangės gatve palei Dangės upę, 25 šauliai buvo pasiųsti užimti geležinkelio stoties, o aš su 90 kovotojų ėjau šia, Liepų gatve, trimis grupėmis kas 300 metrų. Tiltų apsaugai palikau po 10 žmonių su kulkosvaidžiais, o su likusiomis pajėgomis užėmėme šiaurinę miesto dalį nuo Dangės upės iki geležinkelio linijos.

Galiausiai, likus valandai iki vidurnakčio gavau vadovybės įsakymą pasiųsti patrulius į šiaurinę, kontroliuojamą, miesto dalį, o likusius karius vesti į Pramonės ir prekybos rūmus nakvynės. Po dviejų dienų grįžome su vyrais į Kauną.

Ši karinė misija man kainavo sveikatos – buvau sužeistas į koją. Gydžiausi ilgai ir toli – Šveicarijoje. Bet atsistojau ant abiejų kojų ir toliau sėkmingai tarnavau. Traukė mane šis kraštas, tad prasidėjus trėmimams  grįžau į Klaipėdą. Kurį laiką gyvenau, dirbau alaus darykloje.

Gerai, kad pasikeitė laikai. Pastatas šitiek metų atlaikė, miestas klesti, gatvė gyvybe alsuoja! Ačiū, kad stabtelėjote. Tikiuosi, savo pasakojimu įžiebiau smalsumą nesustoti domėtis šio krašto istorija. Ech, kokia ji spalvinga.