Ramybe alsuojančios marių bangos, žaliuojantys pušynai ir legendomis apipintos Kuršių Nerijos kopos… Į Jus kreipiuosi aš, Neringa, apie kurią daug kalbėta, kurios mįslinga kilmė daugelyje pasakų minėta, tačiau taip ir palikta neišaiškinta. Dabar, praėjus jau daugeliui amžių, papasakosiu Jums, koks buvo šio didingo kraštovaizdžio atsiradimas.

Vienais lemtingais metais, kuomet derlius užaugęs neapsakomai gausus, gimiau aš – raudonskruostė mergaitė. Likimas susiklostė taip, jog manasis tėvelis, vardu Karvaitis, buvo pilies, stovinčios jau daugelį šimtmečių, valdovas. Pilies būta ne bet kokios – stovėjo ji didinga ir stipri, suręsta iš šimtamečių ąžuolų, skirta deivei Laimai šventinti. Galbūt tai ir lėmė apylinkės žmonių kalbas, jog gimiau paženklinta mūsų gerosios deivės Laimos, lėmusios žmonių sėkmes ir nesėkmes.

Viskas būtų taip ir toliau sruvenę gyvenimo tėkme, tačiau štai kas nutiko… Tėveliai nutarė pavadinti mane Neringos vardu ir tuomet prasidėjo visos įdomybės – ką tik buvusi dar kūdikiu, pradėjau augti ne metais, o dienomis! Vos sulaukusi devynių mėnesių buvau jau daili mergina ir neatsigindavau bernelių dėmesio. Netrukus suskubo man tėveliai statyti didingus rūmus, kuriuose galėčiau ramiai gyventi. Rūmuose tūnoti aš nemėgau – norėjau maloningai nešti laimę kiekvienam sutiktajam: įklimpusius į smėlį traukdavau, o skęstančius laivus iš jūros gniaužtų gelbėdavau. Netruko pasklisti žinia, jog čionais, nedidelėje Baltijos jūros salelėje, gyvena mergelė, nešanti visiems gyvenimo džiaugsmą. O kad suskubo pamario jaunikaičiai mano rankos prašyti! Bet aš jiems pasakiau, jog tekėsiu tik už to, kuris per marias iki Ventės pilies sugebėsiąs akmenį numesti.

Ilgai vyko jaunikaičių varžybos, tačiau kad ir kaip stengėsi, kad ir kokie stiprūs buvo, nei vienam nepavyko akmens iki Ventės pilies nusviesti. Tačiau vieną dieną atvyko nematyto žavesio jaunuolis, pasirodo, pačios Ventės pilies valdovas. Jam priėjus, žodžių nereikėjo – užtikrintiems žvilgsniams susitikus, mūsų širdys susipynė. Atrodo, net oras virpėjo – valdovas sukaupė visas jėgas ir nusviedė akmenį per marias iki savosios Ventės pilies. Pažadas tęsėtas – pažadėjau jam savo ranką, širdį bei amžiną nuolankumą.

Rūstusis Bangpūtys labai supyko, jog jo neatsiklaususi sumaniau ištekėti – sukėlė didžiulę audrą, kuri tęsėsi tryliką dienų ir tryliką naktų. Jūra maišėsi su dangumi, laivai grimzdo vienas po kito, o žmonės liko įkalinti namuose. Neapsakomai skaudu man buvo matyti, kaip kenčia žmonės ir gamta, tad prisisėmusi pilną prijuostę smėlio, įbridau į šėlstančią jūrą ir supyliau smėlio taką, atskyrusį įsisiautėjusią jūrą nuo marių. Negandos baigėsi akimirksniu – nurimo visas pamario kraštas, aš su savo mylimuoju atšokau iškilmingas vestuves, o apylinkės žmonės atsidėkodami padovanojo brangiausią vestuvių dovaną – smėlio juostą pavadino mano vardu.

Lieku stovėti čia – vietoje, kurioje kadaise stovėjo Kūlių vartai, saugoję miestą nuo priešų ir plėšikų. O dabar, nešu ant savų pečių du burlaivius ir dovanoju jums ramybe alsuojančias marių bangas, žaliuojančius pušynus ir legendomis apipintas Kuršių Nerijos kopas…