Sveikas, didingais šio miesto istorijos įvykiais besidomintis drauge. Nors pats esu nuo Ignalinos, bet medalį gavau už, nepasikuklinsiu, žygdarbius čia, Klaipėdoje. Klausiate, tai kaip čia atsiradau? Gerai, užteks šių paslapčių. Prisistatysiu. Esu  Mykolas Kalmantavičius, Kalmantas, šiame krašte dar buvau žinomas Miko Bajoro slapyvardžiu. Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis, kapitonas, Antrosios sukilėlių grupės vadas.

Ne be reikalo būtent šioje vietoje girdite mano balsą. Net jaučiu adrenalino pliūpsnį nekantriai laukdamas, kada jums papasakosiu apie tai, kad dėjosi aplink šį pastatą ir jo viduje 1923 metų sausio 15 dieną.

Nors dabar čia Sukilėlių gatvė, tada ji buvo vadinama Perkasų (Griovų) gatve, kuri pylimu skyrė pilies citadelę nuo senamiesčio. O šis pastatas buvo pastatytas po 1854 metais siautėjusio didžiojo Klaipėdos gaisro. Perkasų gatvė 3. Būtent čia 1921–1923 metais buvo svarbiausias prancūzų valdžios Klaipėdoje lizdas – prefektūra, Prancūzijos vyriausiojo komisariato būstinė, kabinetas, iš kurio sau svetimame krašte savą tvarką darė Klaipėdos krašto vyriausiasis komisaras prancūzas Gabrielis Jeanas Petisné.  Todėl nenuostabu, kad būtent ši vieta buvo paskutinis ir svarbiausias mūsų taikinys.

Mums reikėjo pulti nedelsiant, nelaukti, kol prancūzai užims naujas pozicijas palei Dangės upę. Jau ir taip buvome apšaudomi nuo namų stogų ir per langus, išsilakstė vyrai į gatves.

Greitai suradau karininką Šepetį, jei tiksliau – 8-ojo pėstininkų pulko kapitoną Viktorą Burokevičių, kuris buvo surinkęs vienon vieton apie būrį sukilėlių. Jam įsakiau su tuo būriu surasti mažiau apšaudomą vietą prislinkti prie Prefektūros namo ir greičiausiu laiku granatomis išmušti iš to namo ten esantį priešą. Netrukus karininkui Šepečiui pasisekė prisiartinti prie namo ir mesti keletą granatų tuo pat laiku iš kitos pusės buvo pastatyti ant namų stogų lengvi kulkosvaidžiai kurie atidengė ugnį į Prefektūros langus.

Mūsų ugnis buvo karštesnė ir priešo ugnį nuslopinome! O kas gi ten?! Pakelkite akis į viršų! Iš Prefektūros lango pasirodė balta vėliava, tiksliau – tai buvo balta staltiesė. Reiškė, kad pergalė buvo mūsų rankose. Deja, šis drąsus žygis karininkui Šepečiui ir keliems sukilėliams kainavo gyvybės, bet per jų aukas įžengėme į Prefektūrą apie pusę dviejų. Kad jūs žinotumėte, kaip gera buvo matyti komisaro Petisné prislėgtą veidą. Pasakiau, kad kumščių nerodysime, tik norime lietuvių valdžią čia sutvarkyti. Drąsuolis dar mano dokumentų („įgaliojimų“) bandė prašyti, bet aš jam revolverį po nosimi pakišau. Greitai apsiramino ir perėjo prie reikalo – kur vyriausias jūsų  vadas Budrys? Vakare jis atvyko ir po derybų tarp prancūzų ir lietuvių, prancūzams buvo grąžinti visi prie Sendvario paimti  ginklai, o šie atsidėkodami atidavė mūsų karinį automobilį. Visi jų ir mūsų belaisviai buvo paleisti. Tolesnių derybų metu buvo nustatyta neutrali zona, į kurią neturėjome teisės įeiti mes, lietuvių sukilėliai, ir jie, ginkluoti prancūzų šauliai.

Ką be pridursi! Galingas prefektūros šturmas! Dabar ir jūs žinote už ką pelniau Vyčio Kryžiaus 5-to laipsnio ordiną. O kas čia dėjosi vėliau? Tegul toliau pasakoja kiti. Gerų istorijų, smalsusis drauge.