Esu Jonas Polovinskas, o  nuo tų laikų – Jonas Budrys. Tokią pavardė man buvo prilipdyta, kad būtų panašesnė į čionykščių gyventojų. Bet kad iš kur jūs būtumėte atvykęs ar atvykusi, man – garbė pasakoti apie lemtingus įvykius, kurių liudininkėmis buvo šio dvaro sienos. Iš pažiūros dabar nepasakysi, bet kiek aimanų iš tikrųjų jose įrėžta…

Jei dar nežinojote, šitas dvaras seniausias Klaipėdos apylinkėse. Turėjęs ir vokiškąjį pavadinimą – Althof. Vokiečių Ordino laikais XIV a. kieme buvo auginami galvijai, kurių mėsa kliaudavo ant Klaipėdos pilies įgulos stalo, o čia išaugintų avių kailiais puošdavosi Ordino riteriai. Vėliau Pirmojo pasaulinio karo mūšiai dvarui buvo negailestingi – kartu su ūkiniais pastatais jį pasiglemžė liepsnos. Bet buvo atstatytas ir ūkis vėl suklestėjo.

Štai ir iškilo man prieš akis tas lemtingas 1923-ųjų sausis. Sendvaris tai lyg vartai į miestą. Pro čia ėjo du strateginiai keliai į Gargždus ir Tilžę bei geležinkelis iš Klaipėdos į Tilžę. Žinoma, prancūzai tai suprato ir prieš mums ateinant čia išsikasė apkasus, parengė įtvirtinimus ir kulkosvaidžių lizdus. Daugiausia mūsų čia ir krito. Et, to buvo galima išvengti…

Sendvarį pavedžiau užimti kapitonui Povilui Strelniekui su jo vadovaujama 5-ojo pėstininkų pulko kuopa. Aš jį asmeniškai pažinau, padarė gerą kariškio ir žmogaus įspūdį. Deja, nuvylė, nes vietoje to, kad pats atliktų tą užduotį, pasiuntė jauną leitenantą Girnių su 50-čia žmonių.

Viskas buvo taip. Prancūzai pirmieji pradėjo ugnį. Į viršų pakilo kelios prancūzų raketos, apšviesti puolančių, vėliau sutarškėjo kulkosvaidžiai. Mūsiškiai nesinervino, tyliai šliaužė, pagaliau prisiartinę, pradėjo ugnį iš dviejų kulkosvaidžių ir šautuvų. Po pusvalandžio dvaras jau buvo mūsų. Bet žinote, koks Girnius? Alkoholikas ir skandalistas. Paimtus belaisvius suvarė į daržinę, o pats su kitais, palikęs tik porą vyrų, nuėjo kratyti dvaro, ar neras kokių pasislėpusių. Pasitenkino rasta bonka konjako… Kur tau situacija nepasinaudos seni vokiečių puskarininkiai – policijos žandarai. Paleido į mūsiškius kulkosvaidžių ugnį. Išgirdęs ne mūsų šūvius telefonu įsakiau Strelniekui nedelsiant su likusia kuopos dalimi eiti pirmyn!

Taip Sausio 13 d apie 4:00 val. Sendvaris galutinai buvo mūsų užimtas ir tapo atsparos punktu Klaipėdos puolimui. Deja, nuo tiesioginės kulkosvaidžių ugnies tamsoje nematydami kur sukti žuvo 5 mūsiškiai – Adolfas Viliūnas, Povilas Trinkūnas, Jonas Simonavičius, Jonas Pleštys ir Algirdas Jesaitis, 1 buvo sužeistas. Paėmėme į nelaisvę 32 belaisvius (tarp jų prancūzų karininkas, 6 prancūzų šauliai ir 25 žandarai), dar atėmėme 4 lengvuosius kulkosvaidžius, šautuvų, amunicijos…

Nei mūsų, nei priešų kulkos, nei Antrojo pasaulinio karo ugnis neįveikė šių dvaro. Pokariu čia veikė mokykla. O dabar matote senojo pastato mūrus ir likusius ūkinius pastatus. Bet žinau, kad jūsų vaizduotėje ką tik buvo atgijusi šias sienas sudrebinę įvykiai. Ačiū, kad leidote išsipasakoti.