Sveiki atvykę į mirusiųjų ramybę serginčią užuovėją. Ir nesistebėkite, kodėl taip šią meno galeriją po atviru dangumi vadinu. Skulptūrų parkas atsirado tik praėjus 157 metams po to, kai čia buvo atidarytos centrinės miesto kapinės 1820-aisiais. Nuo tada čia buvo laidojami visų religijų (išskyrus judėjus) mirusieji. Kapinėse buvo daug rūsių, kuriose amžino poilsio atgulė visos šeimos. Te ilsisi jie ramybėje. Atleiskite, pradėjau pasakoti apie senąsias Klaipėdos kapines net neprisistatęs.

Esu evangelikų liuteronų kunigas, Mažosios Lietuvos ir Lietuvos politikos, religijos ir visuomenės veikėjas, literatas, evangelikų liuteronų kunigas, mokslininkas, publicistas Vilius Gaigalaitis. Šiame mieste gyvenau daugiau nei du dešimtmečius. Už lietuvybės gynimą mane gerai pažinojo politikai ir paprasti lietuvininkai. Tad nenuostabu, jog buvau pirmasis kandidatas į politinius Klaipėdos sukilimo vadovus. Bet teko atsisakyti. Tai  nebuvo suderinama su mano dvasiška veikla.

Vis dėlto, ne be reikalo jus čia pasitinku. Šiose kapinėse yra palaidota dalis vyrų, žuvusiųjų 1923 metų sausio 14-15 d. Klaipėdos sukilimu pavadintos karinės operacijos metu.  Netekome 12 lietuvių: aštuonių kariškių ir keturių šaulių. Žuvo karo mokyklos kapitonas Eduardas Noreika, kariūnas Vincas Stašelis, 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko leitenantas Viktoras Burokevičius, Karo milicijos mokyklos eilinis Vincas Vilkas, 1-ojo husarų pulko eilinis Jonas Simonavičius, 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko eiliniai Adolfas Viliūnas ir Povilas Trinkūnas, 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko eilinis Jonas Petkus, šauliai Flioras Lukšys, Povilas Jasaitis, Jonas Plekštys ir Antanas Ubavičius. Po Klaipėdos užėmimo gyvybę paaukojusių Lietuvos karių palaikai buvo išvežti laidoti į Lietuvą. Tuo metu šiose kapinėse sausio 20 dieną iškilmingai, skaitant man pamokslą palaidojome žuvusius šaulius Fliorą Lukšį, Joną Pleštį ir Antaną Ubavičių. Po kelių dienų čia atgulė ir sukilimo rėmėjas Andrius Martus, miręs nuo dėmėtosios šiltinės.

Gyvybes už šalį atidavusiems vyrams pagerbti, 1925 metais buvo pastatytas šis paminklas „Žuvusiems už krašto laisvę“. Tiksliau, Klaipėdos šaulių rinktinės iniciatyva atgabentas iš Nemirsetos. Tai granitinis autentiškas pasienio stulpas, skyręs Mažąją Lietuvą nuo Didžiosios. Šį obeliską pritaikė ir tvorelę suprojektavo klaipėdietis dailininkas Adomas Brakas. O 1925 m. rugsėjo 27 dieną paminklą iškilmingai atidengėme kartu su  buvusiu sukilimo kariniu vadu ir tuomet jau tapusiu Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Budriu. Ir žinoma, su būriu miestiečių, kurie norėjo pagerbti žuvusius ir jiems padėkoti už krašto laisvę.  Paminklas išliko ir vėliau, jau sovietiniais metais, tiktai 1971 m. nuo obelisko buvo pašalintas užrašas „LŠS XX rinktinė“, o metaliniai stulpeliai buvo pakeisti – vietoj  Gediminaičių stulpų ant granitinių stulpelių atsirado Neptūno trišakiai. Atgavus nepriklausomybę paminklas buvo restauruotas ir įgijo pirminę išvaizdą.

O pačios miesto kapinės buvo išplėštos ir pradėtos naikinti po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžiai jos nerūpėjo ir 1978 metais jos buvo galutinai sunaikintos. O jų vietoje buvo įkurtas šis dabar rekonstruotas Skulptūrų parkas, kuriame išliko kapinių fragmentai. Štai tokia istorija slepiasi šių medžių paunksmėje. Pasidalinkite ja su kitais.