Tekstų autorė Laurencija Budrytė – Ausiejienė.
Naudojame slapukus, kad galėtumėte efektyviai naršyti ir atlikti tam tikras funkcijas. Toliau rasite išsamią informaciją apie visus slapukus kiekvienoje sutikimo kategorijoje.
Slapukai, priskirti kategorijai „Būtini“, saugomi jūsų naršyklėje, nes yra būtini norint įjungti pagrindines svetainės funkcijas. ...
Būtini slapukai yra labai svarbūs pagrindinėms svetainės funkcijoms atlikti, o svetainė be jų neveiks numatytu būdu.
Šie slapukai nesaugo asmens identifikavimo duomenų.
Funkciniai cookies padeda atlikti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, dalytis svetainės turiniu socialinės žiniasklaidos platformose, rinkti atsiliepimus ir kitas trečiųjų šalių funkcijas.
Analitiniai cookies naudojami norint suprasti, kaip lankytojai sąveikauja su svetaine. Šie slapukai padeda pateikti informaciją apie lankytojų skaičiaus metriką, atmetimo rodiklį, srauto šaltinį ir kt.
Našumo cookies naudojami norint suprasti ir išanalizuoti pagrindinius svetainės našumo indeksus, kurie padeda lankytojams suteikti geresnę vartotojo patirtį.
Reklaminiai cookies naudojami norint pateikti lankytojams pritaikytą reklamą pagal puslapius, kuriuose jie anksčiau lankėsi, ir analizuoti reklamos kampanijos efektyvumą.
Tekstų autorė Laurencija Budrytė – Ausiejienė.
Sveiki, neužilgo leisimės į unikalią ir turiningą pažintį su Dangės upės apylinkėmis ir jos krantuose slypinčiais istoriniais atradimais. O kol laukiame laivo – autobuso, kviečiu pasiklausyti poros įstabių istorijų susijusių su vieta, kurioje esame. Pirmoji – apie Liepų gatvės tiltą pastatytą 1880 m. prailginus gatvę ir nutiesus naują plentą į Plikius. Tiltas buvo naudojamas siaurajam geležinkeliui, pastatytam dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Šio geležinkelio tinklas jungė Klaipėdą su Pėžaičiais, Bajorais, Laukgaliais ir Plikiais. Per Pirmąjį pasaulinį karą, susprogdinus Liepų gatvės tiltą, geležinkelis tapo nebenaudojamu. Atstačius Tiltą siaurukas vėl veikė, bet tik iki Antrojo pasaulinio karo, o sovietmečiu jo bėgiai buvo galutinai išrinkti. Atrodytu, jog siaurojo geležinkelio pėdsakai visiškai ištrinti iš miesto istorijos, tačiau atkarpoje tarp Klaipėdos autobusų stoties ir geležinkelio stoties išlikęs istorinis, tamsiai raudonų plytų, geležinkelio stoties pastatų kompleksas dar mena jo gyvavimo laikus. Taigi, siauruku pasivažinėti po miestą gal ir nebeteks, bet gyvenimas tęsiasi ir per Liepų gatvės tiltą iki šiol nenutrūkstamu srautu lekia automobiliai. Paskutinį kartą tiltas remontuotas 2007 m. Po juo kairėje Dangės krantinėje, palikta „pralanda“ pėstiesiems bei dviratininkams vedanti į vaizdingą dviračių taką.
Antroji žadėta istorija apie čia buvusį dvarą. Kadaise, teritorija nuo Liepų gatvės tilto iki geležinkelio tilto priklausė Luizės dvarui, vadintam Luizenhof. Galima pagalvoti, jog dvaras pavadintas gražiosios Prūsijos karalienės Luizės garbei, gyvenusios Memelyje XIX a. pradžioje, bet tai tik gražus sutapimas. Dvarą, kurio dalis vis dar stūkso Liepų gatvėje, 1783 m., įkūrė pirklys Christianas Wilhelmas Wachsenas ir pavadino savo žmonos vardu. 1800m vedęs turtingą našlę, pašto ir banko direktoriaus Johanno Christiano Witte dukrą Luizę jis tapo vienu turtingiausių žmonių Klaipėdoje. Wachsenas buvo apsišvietęs, labai išsilavinęs, gerbiamas ir progresyvus žmogus – jis pastatė vėjinę aliejaus spaudyklą, sandėlius ir džiovyklas linų sėmenims. Būtent jo namuose, buvusiuose dabartinėje Tiltų gatvėje, 1802 m. vyko legendinis pokylis, kuriame dalyvavo Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III, karalienė Luizė ir Rusijos imperatorius Aleksandras.
1898 m. dvare įsteigta medžio apdirbimo bendrovė, o 1917 m. didžiąją dalį Luizės dvaro žemių nusipirko miestas – taip Klaipėda paveldėjo ne tik dvaro teritoriją, bet ir solidžią jo istoriją.