Tekstų autorė Laurencija Budrytė – Ausiejienė.
Naudojame slapukus, kad galėtumėte efektyviai naršyti ir atlikti tam tikras funkcijas. Toliau rasite išsamią informaciją apie visus slapukus kiekvienoje sutikimo kategorijoje.
Slapukai, priskirti kategorijai „Būtini“, saugomi jūsų naršyklėje, nes yra būtini norint įjungti pagrindines svetainės funkcijas. ...
Būtini slapukai yra labai svarbūs pagrindinėms svetainės funkcijoms atlikti, o svetainė be jų neveiks numatytu būdu.
Šie slapukai nesaugo asmens identifikavimo duomenų.
Funkciniai cookies padeda atlikti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, dalytis svetainės turiniu socialinės žiniasklaidos platformose, rinkti atsiliepimus ir kitas trečiųjų šalių funkcijas.
Analitiniai cookies naudojami norint suprasti, kaip lankytojai sąveikauja su svetaine. Šie slapukai padeda pateikti informaciją apie lankytojų skaičiaus metriką, atmetimo rodiklį, srauto šaltinį ir kt.
Našumo cookies naudojami norint suprasti ir išanalizuoti pagrindinius svetainės našumo indeksus, kurie padeda lankytojams suteikti geresnę vartotojo patirtį.
Reklaminiai cookies naudojami norint pateikti lankytojams pritaikytą reklamą pagal puslapius, kuriuose jie anksčiau lankėsi, ir analizuoti reklamos kampanijos efektyvumą.
Tekstų autorė Laurencija Budrytė – Ausiejienė.
Dar vienas sustojimas ir ta proga dar dvi trumpos istorijos apie galiūnus ąžuolus bei šventus akmenis.
Tauralaukio ąžuolynas, šalia Dangės upės vingio, veši mažiausiai 300 metų – maždaug prieš tiek laiko jis užfiksuotas senuosiuose žemėlapiuose. Prieš 200 metų, kai Klaipėda metams buvo tapusi Prūsijos karalystės sostine, šio parko takeliais mėgo vaikščioti karalienė Luizė su vaikais. Šiltomis vasaros dienomis jie atvykdavo karieta ar atplaukdavo valtele ir iki soties prisivaikščioję vaišindavosi pietumis sėdėdami po ąžuolais. Šią vietą karalienė mėgo ir lygino su Berlyno Tiergarteno ąžuolynu. Vienas parke augantis ąžuolas iki šių dienų tebevadinamas Luizės ąžuolu. XIX–XX amžių sankirtoje parke buvo pastatytas paminklinis akmuo karalienei atminti, deja iki mūsų dienų jis neišliko. Vietoje jo, ten galima rasti mitais apipintą „Velnio akmeniu“ vadinamą riedulį. Tai garsusis Tauralaukio akmuo, kurio aplinka – prieš tūkstantį ar daugiau metų šiose vietose gyvenusių kuršių sakralinė šventvietė. Rytinėje akmens pusėje yra žmogaus rankomis padarytas aukojimų dubuo. Tokie akmenys, dažnai randami kuršių žemėse ir yra vadinami dubeniuotaisiais. Pilsoto žemės apeigų metu į išskaptuotą angą simboliškai įpildavo alaus, midaus ar paaukoto gyvūno kraujo, todėl ši vieta – sakrali alkvietė, savotiška pagoniška bažnyčia. Yra versija, jog Tauralaukio akmuo sietinas su baltų dievybės Velino (mirusiųjų vėlių pasaulio valdovo) kultu. Velinas pagonių garbintas kaip pusiausvyros palaikytojas, bet įsigalėjus krikščionybei imtas tapatinti su velniu, todėl ir dubeniuotasis sakralinis kuršių akmuo pavadintas „Velnio akmeniu“.