Laba diena. Tai aš. Klaipėdos krašto duktė. Ėva, Ėvė, Evė, Evutė, E. S. Eglaitė, Sesutė… taip pasirašinėjau Mažosios Lietuvos spaudoje (1919 –1923 metais.) Atpažįstate? Esu Ieva Simonaitytė. Kas geriau nei šio krašto ambasadorė galėtų jums prikuždėti dar negirdėtų istorijų apie Klaipėdos sukilimo įvykius. Pati juose dalyvavau. Nebijojau, nes širdyje jaučiau, kad šis kraštas turi priklausyti Lietuvai.

Apsidairykite, įkvėpkite – kaip čia gera. O kad suprastume daugiau – persikelkime trumpam keletą šimtmečių atgal. Gatvėje miestelėnai su krepšiais zuja, derasi, vieni su kitais aptarinėja naujienas.  Ši gatvė XVII a. Turgaus pavadinimą gavo neatsitiktinai. Tuo metu tai buvo vienintelė Klaipėdos gatvė, kurioje buvo leidžiama prekiauti. Tad įsivaizduokite, koks šurmulys vilnijo. Negali sakyt, kad ir dabar gyvybės čia trūksta.

Prieš kelis amžius čia ėmė kilti pirklių namai, tačiau juos pasiglemžė didysis 1854 m. gaisras. Tačiau ilgai netruko kol ant tų pačių pamatų savo namus čia iškėlė turtingesni miestelėnai, o gatvė buvo išgrista pilko granito plokštėmis.

Marktstrasse Nr.48/49 – toks buvo šios vietos adresas, ne Turgaus g.3, kaip dabar. Tada čia veikė viešbutis „British Hotel“, 1915-aisiais dėl karo su anglais vokiečiai jį pervadino į „Berliner Hof“, galiausiai po Pirmojo pasaulinio karo viešbučio pavadinimą pagaliau buvo gera ištarti – „Rytas“. Man net širdis suvirpa jį tariant. Mat taip vadinosi šį viešbutį valdžiusi 1921 m. pastate veiklą pradėjusi Lietuvos spaudos leidimo ir prekybos bendrovė. Jei dar nežinojote, aš čia dirbau korektore. Taip pat Lietuvos konsulate, „Prūsų lietuvių balso” redakcijoje – kartu su kitais patriotais šiame krašte puoselėjau susijungimo viltį ne vien savo raštais.

Mielas klausytojau, štai ir nužingsniavome kartu į įtemptas Klaipėdos sukilimo dienas. Jau tą patį 1923 metų sausio 15 dienos vakarą Vanagaitienė suorganizavo būrelį mergaičių ir moterų, kurios sukilėliams ruošė užkandžius ir virė arbatą. Buvo toks karčemininkas Jurgis Sauga. Jis ir jo žmona buvo giedorių draugijos „Aidos“ nariai. Na, ir šiaip jau buvo jie lietuviai veikėjai. Sauga paskyrė savo virtuvę. Ten mes ir ėmėmės darbo. Sudarę buterbrodus, paruošę arbatą, sėsdavome į mašiną ir išvežiodavome sukilėliams, sargybiniams, stovintiems šlapiame sniege. O buvo daug tokių, kurie neturėjo nė paltelio, ką jau bekalbėti apie kailinukus.

Nelengva buvo vyrams, tačiau jie buvo nesulaikomi. Mačiau kaip šia gatve mūsiškiai stengėsi prasiveržti prefektūros link, reikėjo ją užimti kuo greičiau. Tuo metu visos centrinės miesto gatvės, taip pat ir ši buvo užversta rąstais, aptverta spygliuotomis užtvaromis. Prancūzų šauliai ir vietiniai savanoriai šaudė į puolančiuosius pro pastatų langus ir nuo stogų.

Pro langus išsigandę šturmą stebėjo ir kiti Klaipėdos gyventojai. Labai gaila, bet čia, Turgaus gatvėje, šturmo metu užgeso Lietuvos sąjungos Kėdainių skyriaus šaulio Flioro Lukšio ir 8-ojo pėstininkų pulko eilinis Jonas Petkus. Šioje gatvėje taip pat buvo sužeisti ir mirė du civiliai.

Tądien Klaipėdos kraštas dėl drąsių vyrų grįžo į Lietuvos rankas.  Šia proga tų metų vasario 20 d. būtent šiame pastate, „Ryto“ viešbučio salėje buvo surengta iškilminga vakarienė. Vėliau tais metais čia buvo apsigyvenęs Antanas Smetona, paskirtas Lietuvos Vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu Klaipėdos kraštui ir kiti aukšti mūsų šalies Lietuvos pareigūnai.

Ech, ta mano Klaipėda, mano įkvėpimo versmė, mano širdies kraštas. Ačiū, kad čia pabuvote su manimi.