Dažnai girdžiu, praeiviai užkalba legendą:
Prieš amžių amžius, prieš šimtus
Gyvenus mariose mergelė paslaptinga
Žvynuota uodega, puošta lelijų vainiku.
Naudojame slapukus, kad galėtumėte efektyviai naršyti ir atlikti tam tikras funkcijas. Toliau rasite išsamią informaciją apie visus slapukus kiekvienoje sutikimo kategorijoje.
Slapukai, priskirti kategorijai „Būtini“, saugomi jūsų naršyklėje, nes yra būtini norint įjungti pagrindines svetainės funkcijas. ...
Būtini slapukai yra labai svarbūs pagrindinėms svetainės funkcijoms atlikti, o svetainė be jų neveiks numatytu būdu.
Šie slapukai nesaugo asmens identifikavimo duomenų.
Funkciniai cookies padeda atlikti tam tikras funkcijas, pavyzdžiui, dalytis svetainės turiniu socialinės žiniasklaidos platformose, rinkti atsiliepimus ir kitas trečiųjų šalių funkcijas.
Analitiniai cookies naudojami norint suprasti, kaip lankytojai sąveikauja su svetaine. Šie slapukai padeda pateikti informaciją apie lankytojų skaičiaus metriką, atmetimo rodiklį, srauto šaltinį ir kt.
Našumo cookies naudojami norint suprasti ir išanalizuoti pagrindinius svetainės našumo indeksus, kurie padeda lankytojams suteikti geresnę vartotojo patirtį.
Reklaminiai cookies naudojami norint pateikti lankytojams pritaikytą reklamą pagal puslapius, kuriuose jie anksčiau lankėsi, ir analizuoti reklamos kampanijos efektyvumą.
Dažnai girdžiu, praeiviai užkalba legendą:
Prieš amžių amžius, prieš šimtus
Gyvenus mariose mergelė paslaptinga
Žvynuota uodega, puošta lelijų vainiku.
Žinau, ką pamanei brangus –
Svajoja savo soste iškilmingam
Ir tik vilioja praeivius
Ši mergužėlė geidulinga.
Pažvelki už savęs – čia Biržos tiltas stūkso,
Ilgai padėjęs Klaipėdai klestėti,
Mat tam, kas plaukti per aplinkui nenorėjo,
Reikėjo saują aukso su savim turėti.
Didingas reginys pasiekdavo žvilgsnius –
Pravėrę plyšį Biržos tilto vidury
Lydėdami svajingais mostais jūrinius kirus,
Laivų stiebai, pradingę barketinų būry.
Tačiau.
Užklupo netikėtai mus tamsumai.
Pilka skraiste pasidengė dangus,
Šis tiltas bloškėsi žemyn it rūmai –Antrasis karas griovė miestus karalius.
Dažnai girdžiu, praeiviai užkalba legendą:
Prieš amžių amžius, prieš šimtus
Gyvenus mariose mergelė paslaptinga
Žvynuota uodega, puošta lelijų vainiku.
Bet Danės undinėlė, grakščioji ta mergelė,
Taip garsiai ir žaviai dainuodavus naktim,
Viliodavo uostamiesčio naiviausius bernužėlius
Ir pradangindavusi tamsoje suligi trim.
Matai, pasak legendos,
Kas troško paklausyti dangiškų dainų,
Nunešdavo jaunuolius tamsios bangos
Neleisdamos pasiekti jų salų.
Pražudė Danė daug jaunuolių,
Lyg Afroditė geidžiama
Galbūt dėl to, pasak legendos,
Taip niekad ir nebuvo mylima.
Bet vieną naktį, kai danguje nebuvo debesėlio,
O žvaigždės aukso dulkėmis nusėdo vandeny,
Kuomet jaunieji kuršiai iš ilgos kelionės grįžinėjo,
Tamsoj giedodama ten pamačiau aš Jį.
Atrodė Jis lyg jūrų dievas,
Mįslingai žvelgdamas tolyn,
Išgirdo jis, kaip mano dainos skrieja,
Ir šoko narsiai vandenin.
Aš pažadėti tau galiu – aš nenorėjau.
Ir nežinojau, kurgi tai nuves.
Bet aš jį taip karštai įsimylėjau,
Ir negalvojau, kad bedugnė jį pastvers.
Ir puoliau aš Jį gelbėti – jėgų nestigo,
Maniau, tegul mane kartu srovė nuneš,
Nuskendo jaunas Kuršių marioje audringoj,
Bet mano meilės jūroj – nenuskęs.
Ir raudu aš dabar, gailėdama Jo sielos,
Žvelgiu žemyn pamindama Jo žibančias akis,
Ateik čionai vidurnaktį takeliu mėnesienos
Galbūt pavyks ir tau raudas manas išgirst.