Susipažinkime. Vilhelmas Vilius Storosta. Tiesa, manęs galbūt taip nepažinsit – Vydūnas aš. Filosofas, rašytojas, dramaturgas, kompozitorius, dirigentas, mokytojas. Žmogus.

1868 metais kilęs nuo Jonaičių Šilutės apskrity, tuometinėj, atsimenu, Prūsijos karalystėj. Išaugau 10-ties brolių ir seserų pulke, mokslinausi Ragainės seminarijoje. Sukako pagaliau 21-eri, pradėjau mokytojauti Kintuose, šalia Kuršių marių. Atvykau jau sunkiai sirgdamas, visi aplinkui sakė, nepagysiu. Daug vaikščiojau po pamario pušynus, kvėpavau, mėsos net nevalgiau. Tuomet, atmink, tai buvo keistenybė, lietuviui be mėsos gyvent, ale labai didelį norą pasveikti turėjau. Ir pasveikau. Pakilau 1892-aisiais, pavasarį. Lydėjo mane moteriškė, kuri maloniai šeimininkavo ir slaugė visą šį laiką – Klaura Fulhaz, nutariau ją vesti. Perėję va Karalienės Luizės tiltą, atsidūrėva Tilžėje, kur 20 metų dėsčiau prancūzų ir anglų kalbas. Maniau, kaip lietuvis, turėsiąs būti tauriausio žmoniškumo – skaičiau šventraštį, nekrikščioniškų tautų tikybinius padavimus, įsirašydinau į paskaitas apie kultūros, istorijos, gamtos, meno klausimus. Kilęs į Greifsvaldo, Halės, Leipcigo ir Berlyno universitetus.

Mūsų džiaugsmui, XX a. pradžioj Lietuvos tautai priėjo tikras darbymetis – pradėjo kurti savo valdžiavą, nepriklausomai statyti savo gyvenimą. Sukilo vokiečių neapykanta, o labiausiai prieš mane – 1934 m. atėmė mano knygą apie vokiečius ir lietuvius. Tikėjau sugebėjęs gyventi taip, kaip gyvenimo prasmė diktuoja, o tada, sėdėdamas tiurmėj, užrakintas visa tai iš naujo pergyvenau. Jaučiausi taip, tarsi 1000 vilkų aplink mane staugtų. Labai man šalta buva prasidėjus antram didžiajam karui, kad tamsa užniko visą lietuvių tautą ir veik visą žmoniją. Išvytas iš Tilžės, buvau nuvežtas į Detmoldą Vokietijoje, negaliu neigti, buvau priimtas garbiai – jaučiaus veik namuose. Keliaudamas į vieną paskutiniųjų savo paskaitų, stipriai peršalau, o 1953 m. atsisveikinau. Ech… o čia stoviu nuo 2019-ųjų rudens. Simboliška gal kiek, kad kaspiną nukirpo Mokslo ir žinių dieną – viso miesto mokiniai sugužėjo paveizėt.

Dabar, vėtroms aprimus, pasivaikščioju kartais sau ramiai basomis pėdomis dar žaliuojančiuose savo atsiminimų srovės pakrantėse. Matydamas iš už kampo keliaujančius jaunuolius, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro narius, atmenu anksčiau ten buvusią berniukų gimnaziją, vadintą karalienės Luizės vardu. Kuomet karštomis vasaros dienomis pėdutes vandeny gaivina Klaipėdos mažiausieji, žvelgiu į juos nuo šios pakylos ir mintiju, kokia šviesi Lietuvos ateitis auga. Žinau – eisime visi tais takais, kuriuos Likimas yra lietuvių tautai nutiesęs. Jie veda regimai aukštyn žmonijos švieson.

Su širdingiausia pagarba atsisveikinu aš, Vilhelmas Storosta – Vydūnas.