Žmogau! Nosį aukštyn! Ar bent jau ausį… Aš čia, aukštai. Kad susidomėjai, žinoma, malonu, tik sunku susikalbėti mums bus, matau. Todėl klausyk itin atidžiai.

Uostamiesty esu vyriausias – jau apytikriai 50 metų stoviu čia ir iš aukšto žvelgiu į miestą. Banga mane iškėlė į kelių metrų aukštį, kad prižiūrėčiau miesto žvejus. Klausi, kaip čia atsiradau? Ech, čia jau sudėtinga istorija, prisėsk. Pažvelk, Brangus žmogau, į mano kairę pusę. Štai šis šviesus, puošnus pastatas – dabartinė miesto rotušė. Kuomet Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas užėmė bemaž visą Prūsijos kunigaikštystę, sostinė iš Berlyno trumpam buvo perkelta į Klaipėdą, o šis šviesus, didingas Klaipėdos rotušės pastatas tapo laikinąja Prūsijos karaliaus Friedricho Vilhelmo III rezidencija. Sakau tau, tuomet tai buvo gražiausias klasicizmo pastatas visame mieste! Netrukus buvo perstatytas neorenesanso stiliumi – išliko toks, kokį matai savo akim. Bet nieko nesakau, miestiečiai turi kuo didžiuotis – šiame istoriniame pastate buvo pasirašytas Spalio ediktas, skelbęs baudžiavos panaikinimą visoje kunigaikštystėje.

Praėjus šimtmečiui, šioje vietoje, kurią dabar sergiu aš, pergalei prieš imperatorių Napoleoną Bonapartą paminėti buvo pastatytas Borusios paminklas. Borusia buvo nuostabaus grožio moteris… Prabangūs antikiniai rūbai, didis romėniškas šalmas ant galvos. Primena ji man kiek graikų deivę Atėnę – didi, išmintinga, tik labai karinga – tikras Prūsijos simbolis. 1923 metais, lietuviai sukilėliai, kovoję už Klaipėdos krašto prijungimą, nukėlė gražiosios moters paminklą ir nugabeno į rotušės kiemą. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje, sustiprėjus vietinių vokiečių nacionalistinėms nuotaikoms, jis buvo vėl atstatytas. Per Antrąjį pasaulinį karą Borusia dingo, o jos vietą vėliau užėmiau aš.

1958 m. gavau savo bronzinį kūną, bet darbai ties tuo ir sustojo – savo vietą užėmiau tik po 13 metų. 5 metus tūnojau dirbtuvėse Vilniuj, tuomet dar septynerius slėpiausi užmestas uostamiesčio patvory. Patvory! Todėl dabartine padėtimi nesiskundžiu – skaičiuoju pro mane krantine praeinančius miesto svečius, karštą vasaros popietę gaivinu fontane braidžiojančius vaikus.

Na, o svarbiausia – galiu kiekvieną rytą sekti, ar miesto meras tinkamai atlieka savo darbą. Išduosiu paslaptį – aš vis tikiuosi, jog galėsiu jį pagauti vėluojantį ir rūsčiai sudrausminti, bet dar nei karto nepavyko.