Mano meilė, mano ramybė, mano gimtinė – Klaipėda.

Čia taip gera ir jauku, kad norisi kiekvieną jos lopinėlį, lyg kokį gintarą, rastą Baltijos pajūry, įsidėti į kišenę ir niekada jo nepamesti. Taip saugoti, kaip saugau savo brangiausius atsiminimus. Ir tu, brangusis, vaikščiodamas po stebuklingą uostamiestį, įkvėpk kiekvieną kvapą, užfiksuok kiekvieną vaizdą, kad išsineštum iš šios kelionės kiek tik įmanoma daugiau. Paklausyk manęs, senolio, aš jau daug matęs ir pažinęs, todėl žinau, kas gyvenime svarbu ir kas atneša tikrąją laimę.

Žinai, kaip žmonės sako? Žmogus atras save per darbą ir pats juo pataps. Dabar taip nebesakot? Nusikvatoja.  O man taip ir nutiko – iešmininkas esu. Ką? Sakai nesi girdėjęs apie tokią profesiją? Senoviškai skamba? Gal tu ir teisus, juk ir aš pats jau ne jaunėlis, bet turiu pastebėti – ši profesija svarbi, bet, deja, nykstanti… Jaunystėje turėdavau būti labai budrus. Keisdavau traukinių kryptis, kad keleiviai pasiektų savo kelionės tikslą. O kodėl čia stoviu, klausi tu? Būtent čia XIX amžiaus pabaigoje buvo įkurta pirmoji Klaipėdos krašte siaurojo geležinkelio stotis. Kad tik žinotum, kiek atsiminimų ir malonių jaunystės akimirkų čia prabėgo…

Stoviu aš čia, prie raudonplyčio kultūros paveldo pastato, menančio laikus, kai iš Klaipėdos į aplinkines gyvenvietes važinėdavo traukiniai, o vėliau siauruko bėgiai netgi buvo pakeisti elektrinių tramvajų linijomis! Ha, netiki, žmogau, kad Klaipėdoje buvo tramvajus? Beveik keturiasdešimt metų tramvajai Klaipėdoje dundėdami 11 kilometrų ilgio linijomis vežiojo keleivius bei krovinius.

Kasdien žiūriu ten, kitapus gatvės, į geležinkelio stoties perone stovintį senovinį garvežį. Negaliu atsižiūrėti, širdį glosto ta mus jungianti emocinė gija… Eh, kokie atsiminimai, kokia nostalgija…

Aš, būdamas toks solidus ir pasitempęs ponulis, čia stoviu nuo 2011 ųjų, sukurtas Klaudijaus Pūdymo. Jis man ir barzdą atgaivino, taip suteikdamas man orumo, ir uniformą pasirūpino tokią, kokia tikri Rytprūsių geležinkelininkai rengdavosi. Viena ranka užkišta už švarko atlapo – taip visuomet ją laikiau ir laikysiu! Kitoje – žibintas, kuriuo anksčiau duodavau ženklą traukinio mašinistui. Skulptoriaus tikslas mane atgaivinant – didus – priminti apie profesijas, kurios nyksta. Sparčiai mažėja ne tik mano profesinio kelio pasekėjų, bet ir kaminkrėčių. Šiems žmogeliams skulptorius taip pat sukūrė atminimą – Klaipėdos senamiestyje įsikūrusi „Kaminkrėčio“ giminingos sielos skulptūra. Tų pačių rankų sumąstyta, nulieta ir pastatyta, o kaip teigė Pūdymas, ji tikrai ne paskutinė.

Šiandien mano misija kitokia – priminti tau ir aplinkiniams tuos nostalgiškus laikus, kadaise svarbias specialybes bei uostamiesčio įžymybes – siauruko bėgius ir jais važinėjančius traukinius bei vėliau juos pakeitusius tramvajus.

Jau bėgi? Nu bėk, skubėk. Tada šiam kartui tiek. Ačiū tau, jog sustojai pasikalbėti su seneliu. Man visuomet džiugu matyti tokius malonius veidus bei dėmesingas akis. Gero kelio ir, tikiuosi, iki pasimatymo!