Lapkričio 17, 18 ir 24 d. 18 val. Klaipėdos lėlių teatre vyks marionečių spektaklio suaugusiesiems „Karvė yra meilė“ premjera (rež. Aušra Bakanaitė). Spektaklyje Anūkas (akt. Kęstutis Bručkus) su žiūrovais dalinsis savo Senelių istorija (akt. Monika Mikalauskaitė-Baužienė ir Vytautas Kairys). Joje svarbų vaidmenį suvaidina ir karvė.
Spektaklio istoriją įkvėpė kūrybinės komandos asmeninės patirtys, prisiminimai apie senelius, jų pasakojimai apie jaunystės simpatijas, pirmuosius įsimylėjimus. Dramaturgė Lina Laura Švedaitė prisimena: „Spektaklio režisierė norėjo papasakoti istoriją apie žygdarbius kasdienybėje ir didelę jų svarbą, o man jau kurį laiką knietėjo atkreipti dėmesį į pagyvenusius žmones. Manau, dažnas senjoras dėl įvairių priežasčių jaučiasi atskirtas nuo šiandienio pasaulio, neišgirstas ar nuvertintas, ir tai yra neteisinga. Tad sujungėme šias dvi idėjas ir sukūrėme istoriją apie ilgametę porą ir jų žygdarbius, apie tai, ką reiškia mylėti kitą, kai gyvenimas jau arti pabaigos.“ Daug apie įvairias santykių formas – tarp seno ir jauno, tarp vyro ir moters, tarp lėlininko ir marionetės – kalbėjusi kūrybinė komanda pastebėjo, kad nuolat puoselėjama ir palaikoma, į antrą planą nenustumiama meilė – kone didžiausias žmogaus žygdarbis: „Apie meilę norisi kalbėti ir norisi apie ją diskutuoti. Įdomu, kaip kiti tai mato, jaučia. Tikiuosi, kad visi su meile susiję iššūkiai padeda augti, kad tai yra kelio į meilę dalis“, – svarsto spektaklio režisierė Aušra Bakanaitė.
Spektaklyje veikia marionetės (dail. Giedrė Brazytė). Tai – lėlių teatro klasikinė raiškos forma, tačiau Lietuvoje sutinkama itin retai. Kurdama šį spektaklį kūrybinė komanda amato paslapčių sėmėsi iš marionečių meistrės, pedagogės, profesoriaus Albrechto Roserio mokinės, Alice Therese Gottschalk. „Marionetės reikalauja labai daug darbo ir atidumo – tiek jas gaminant, tiek jas valdant būtinas meistriškumas. Man didelį įspūdį daro ne tik jų sudėtingumas, bet ir atskiros ypatybės, pavyzdžiui, kiekviena marionetė gaminama būtent ją valdysiančiam lėlininkui: marionečių valdikliai gaminami pagal lėlininko ranką, kad jam būtų patogu ir lengva juos paimti, prie valdiklių rišami siūlai, atsižvelgiant į lėlininko ūgį. Toks pastabumas detalėms ir individualumas mane žavi, nes tai kuria dar didesnį ryšį tarp marionetės ir lėlininko. Marionečių valdymas visą laiką yra netiesioginis – lėlininkas marionetę valdo neliesdamas pačios lėlės rankomis. Tai lemia, kad marionetėms reikia erdvės, lėlininkas visada turi galvoti, kaip atsitraukti, kaip jos neužgožti. Susikuria marionetės ir lėlininko atskiras pasaulis. Man tai labai gražu“, – pastebi A. Bakanaitė.
Kad darbas su marionetėmis reikalauja ypatingos atidos, režisierei antrina ir spektaklio aktorė Monika Mikalauskaitė-Baužienė: „Dirbdamas su marionete turi būti maksimaliai sukaupęs dėmesį į ją, jos veikimas – visai kitoks nei lėlių, su kuriomis įprastai dirbame lėlių teatre. Norėdamas valdyti marionetę, turi būti susikoncentravęs, čia nėra staigių judesių, kiekvienas nereikalingas veiksmas gali iš karto sugriauti iliuziją, tad tam, kad to išvengtum, turi pats save išlaikyti tyloje ir ramumoje.“ Visgi didelės pastangos kuria nuostabius rezultatus – elegantiškas marionetės judėjimas kuria įsimintinas patirtis scenos vyksmą stebintiems žiūrovams. Marionečių judėjimas ir plastiškumas galiausiai padiktavo ir spektaklio eigą: „Rašydama dramaturgiją marionetėms, kurios nekalba ir juda tampomos už siūliukų, galiausiai supratau, kad ši teatro rūšis labai poetiška ir čia reikia kalbėti simboliais, nuojautomis, siužetas – ne toks svarbus, kažkuo primena choreografijos principus. Tad pirmas juodraštis, kuriuo, beje, buvau visai patenkinta, skrido tiesiai į šiukšlių dėžę. Buvo parašytas ne lėlėms. Antras – taip pat. Ir labai svarbus lūžis įvyko, kai lėlės gimė. Pamačiusi jų veidus, išraiškas, pačiupinėjusi, pajutau, kad pusė darbo jau nudirbta – beliko įdėti jas į kontekstą“, – pastebi spektaklio dramaturgė Lina Laura Švedaitė.
Kruopštumo ir meistriškumo reikalaujantis marionečių spektaklis – jau greitai Klaipėdos lėlių teatre. „Didžiausias džiaugsmas – sutikti tokius bendrakeleivius, su kuriais neįtikėtinos idėjos tampa įmanomos. Jei ne Monika ir Vytautas bei jų entuziazmas ir didelė valia dirbti su marionetėmis, lėlės būtų tik skulptūra ant virvelių. Visa komanda ir Klaipėdos lėlių teatro bendruomenė prisideda prie šio darbo, jų palaikymas, pagalba – didelė laimė ir vertybė. Ir, žinoma, nuostabu buvo turėti galimybę mokytis iš Alice“, – dalijasi A. Bakanaitė.
Klaipėdos lėlių teatro informacija