Technika: sausa adata / spauda su grafike Žaneta Jasaityte-Bessonova

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2)

Renginį organizuoja Mažosios Lietuvos istorijos muziejus

Renginio partneriai: socialinių paslaugų centras „Klaipėdos lakštutė”, Klaipėdos žydų bendruomenė, Klaipėdos pramonininkų asociacija

Apie filantropą, verslininką, aktyvų Klaipėdos miesto bendruomenės narį Julių Liudviką Vynerį (Julius Ludwig Wiener) (1795–1862)

J. L. Vyneris į Klaipėdą atvyko 1816 m. iš Gdansko. Būdamas žydų tautybės, susidūrė su daugybe sunkumų, kovodamas dėl miestiečio teisės. Pirmąjį prašymą 1817 m. gegužės 5 d. miesto deputatų taryba atmetė. Tuomet jis kreipėsi į Prūsijos karalių, kuris 1818 m. vasario mėn. išleido įsaką, nurodantį priimti Vynerį į miestiečius. Remiantis šiuo įsaku, 1818 m. liepos 2 d. jis tapo visateisiu Klaipėdos gyventoju.

Gavęs miestiečio teises, ėmėsi jūrų pirklystės verslo. Daugiausia prekių atsigabendavo iš Olandijos. Prekiavo šviežiai sugautomis silkėmis, sūriais. Ypač pelninga buvo prekyba tulpių, narcizų, krokų, hiacintų, lelijų svogūnėliais. Jais apsirūpindavo ne tik klaipėdiečiai, bet ir Lietuvos dvarai. Laikui bėgant ėmėsi kreditavimo verslo, mieste įsigijo nekilnojamojo turto.

Buvo renkamas Klaipėdos miesto tarybos deputatu, 1833 m. tapo magistrato nariu, ilgą laiką buvo miesto prieglaudos kuratorius. Po 1854 m. didžiojo gaisro pradėjo labdaringą veiklą: nuo gaisro nukentėjusių gyventojų fondui paaukojo 200 talerių, finansavo promenados iki Karališkosios giraitės įrengimą, Turgaus halės statybai 1860 m. skyrė 8000 talerių.

1855 m. birželio 16 d. sudarė testamentą, kuriuo didžiąją dalį savo sukaupto turto paliko miestui. Be daugybės smulkių sumų, skirtų katalikų bažnyčiai, sinagogai, savo kapavietės sutvarkymui ir priežiūrai, įvairioms socialinės rūpybos įstaigoms, ligoninėms ir labdaros draugijoms. Likusi palikimo dalis – 134 794 taleriai – magistrato ir pirklių korporacijos valdybos nuožiūra turėjo būti skirti labdaros tikslams. Magistratas už juos pastatė Mergaičių auklėjimo įstaigą (1865), Ferdinando aikštės pradinę mokyklą (1865), Šv. Jono bažnyčios bokštą (1863). Iš palikimo dalies, atitekusios prekybininkų korporacijai, stambiausia investicija skirta nusigyvenusių pirklių prieglaudai (1863). Buvo įsteigtas ne vienas fondas, kurio sukauptomis lėšomis kofinansuota naujos miesto ligoninės statyba (1902), įsteigtos stipendijos meną studijuojantiems studentams ir amatininkams.