Japonų kilmės amerikietės rašytojos J. Otsuka romanas „Buda palėpėje“ buvo išsyk pastebėtas ir įvertintas svarbiais JAV literatūriniais prizais. Knyga sukurta pagal tikras XX a. pradžioje iš Tokijo į JAV vykusių japonų emigrantų gyvenimo istorijas: po Pirmojo pasaulinio karo japonai vyrai plaukė į San Franciską ieškotis darbo, vėliau vieni jų užsidirbę grįžo į Japoniją, kiti pasiliko Amerikoje ir ėmė kurti šeimas. Į Japoniją siųsdavo nuotrauką (nebūtinai tikrą) ir laukdavo nuotakos, išsirinkusios savo būsimąjį iš fotografijos. Autorė seka „fotografijų nuotakų“ pėdomis – keliauja su jomis alinančioje kelionėje laivu į Ameriką, stebi pirmąjį susitikimą su būsimu vyru, svajonių apie stebuklingą gyvenimą Amerikoje žlugimą. Kasdienybės ritualai trunka iki lemtingo Perl Harboro ryto, po kurio japonai Amerikoje masiškai buvo iškeldinami iš savo namų, išvežami ir pradanginami – tiesiog išnyko tarsi rūkas, lyg jų nebūtų buvę. „Buda palėpėje“ – tai istorija apie emigrantų likimus. Savaip primenanti ir nūdienos emigraciją, taip pat Lietuvos okupacijos bei Sibiro tremties laikmetį, kuomet tūkstančiai žmonių buvo tyliai „nušluoti“ nuo Lietuvos ir pasaulio žemėlapio, bei holokausto laikotarpį Europoje. Tai jautrus pasakojimas apie savo šaknis, ryšį su praeitimi ir protėviais pasaulio tautų maišymosi epochoje, apie tautos savastį kaip stiprybę ir būdą išlikti.

Spektaklis istoriją pasakoja, pasitelkdamas minimalistines rytietiško teatro priemones – japonišką šokį (kurį Tokijuje studijavo režisierė ir atlikėja Birutė Mar), gyvai atliekamą muziką, taip pat vaizdo projekcijose naudojamas dokumentines fotografijas.