Šiandienos virtualios realybės ir postpandeminiame kontekste, kuomet gyvename vis uždariau, dažnas pasijuntame lyg įsprausti į dėžę, tarp kambario sienų ar ekranų kvadratuose. Visiems žinomas rašytojas Kobo Abė žmonių susvetimėjimą ir dabarties visuomenės priešiškumą asmenybei analizavo romane „Žmogus-dėžė“. Po daugiau nei 50 metų tai vėl tampa aktualia tema. Tačiau šiuo atveju dėžės samprata artikuliuojama ir kaip pozityvi inspiracija. Kaip A. de Saint-Exupéry pasakos „Mažasis princas“ avelė dėžėje, tampanti vaizduotės išlaisvinimo simboliu, arba mokslinėje, socialinėje aplinkoje populiari idioma „out of the box“, siūlanti išsilaisvinimo iš mums įprastos aplinkos galimybę.

Dėžė tampa spektaklio ašimi. Ji yra ne tik uždara, ribojanti erdvė, bet ir atradimų vieta (kaip lobių skrynia ar muzikinė dėžutė). Atskiros plokštumos yra ir muzikiniai instrumentai, kuriais grodami atlikėjai kuria gyvą garsą viso spektaklio metu. Todėl garsinė spektaklio interpretacija kaskart kitokia.