Daugybė dalykų gyvenime nutinka nepaisant mūsų. Katastrofos, gamtos kataklizmai, epidemijos, karai – mes visi norėtume, kad to nebūtų. Bet tai ima ir nutinka, ir kaskart iš naujo nustembame. Ar tikrai visa tai vyksta be mūsų prisidėjimo? Gal kažkuris iš mūsų padarė kažką ne taip, o dauguma tiesiog nepadarė nieko, kai reikėjo skubiai kažką padaryti? Ir staiga prasidėjo domino kauliukų griūtis, pasaulis ėmė byrėti. Nepaisant mūsų? O taip, kai prasideda didžioji griūtis, ji jau nepaiso nieko, nebesirenka, kas kaltas, o kas be kaltės. Bet gerai įsižiūrėjus į šiemetinį festivalio ženklą – Apoloną, subyrėjusį gabalais, jame galima įžvelgti ir kitą momentą: tos nuoskilos, tie byrančios civilizacijos gabalai nesunkiai susidėlioja atgal į visumą. Reikia tik kruopštumo ir kantrybės. Japonai suskilusių dalykų sutaisymui turi atskirą metodą, kintsugi – jie sujungia nuoskilas auksu. Ir toks daiktas įgauna dar didesnę vertę nei tada, kai tebebuvo sveikas ir vientisas. Galiausiai – yra pasaulyje bent vienas dalykas, kuris tikrai įvyksta be mūsų įsikišimo. To dalyko vardas – stebuklas. Nedažnai, bet stebuklų vis dar nutinka žmonių gyvenimuose. Nepaisant mūsų.