SPĖJIMAS. Radijo ryšio aparatas. © Deniso NIKITENKOS nuotr.
Per 600 kv. metrų ploto praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Dubysos g. 39 įrengtas uostamiesčio valdžios komandinis punktas pasirodė besąs neįtikėtinai autentiškai išlikęs su visa tų laikų inžinerine, elektronine, ryšio įranga, dujokaukėmis, telefonais, rašymo mašinėlėmis, seifais, plakatais, instrukcijomis, baldais, vienetiniu miesto maketu, specifiniais žemėlapiais ir daugybe kitokių rakandų.
Tiek miesto valdžios atstovai, tiek turizmo specialistai, paveldosaugininkai, istorikai pripažino, kad ši išskirtinė dabar vandeniu apsemta slėptuvė ją pritaikius lankymui ateityje galėtų tapti turistų traukos centru.Juoba kai įvairių civilinės saugos paskirties bei Antrojo pasaulinio karo metu įrengtų slėptuvių mieste yra ir daugiau, tad galima būtų organizuoti nišines ekskursijas po visą jų tinklą.
Detektyvo užuomazgos
Uostamiestyje, įvairiausiose vietose, yra išsibarsčiusios kelių tipų požeminės slėptuvės, stebėjimo postai: vienos jų įrengtos po Vokietijos įvykdytos Klaipėdos krašto aneksijos 1939-aisiais ir susijusios su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu.
Kitas tipas šių paslaptingų ir miestiečiams plika akimi sunkiai pastebimų objektų – įrengti vadinamojo Šaltojo karo (1946-1989 m.) metu, kuomet vyko geopolitinė, ekonominė ir ideologinė konfrontacija tarp JAV ir Sovietų Sąjungos. Ginklavimosi varžybas lydėjo ir nuolatinė menamo branduolinio karo tarp šių supervalstybių baimė, ilgainiui virtusi savotiška paranoja.
Strategiškai svarbiausiuose šalių miestuose (ne išimtis – ir Lietuvos uostamiestis Klaipėda) buvo viena po kitos įrengiamos įvairiausios požeminės civilinės saugos slėptuvės: didžioji jų dalis uostamiestyje glūdi šalia arba svarbių pramoninių, uosto, susisiekimo įmonių teritorijose.
Šie objektai – taip pat kad ir netolimos istorijos dalis, todėl ant vienos iš jų Pilies g. 2A buvo pakabinta informacinė lentelė.
Bronzinė plokštelė su užrašu, jog šioje vietoje Šaltojo karo tarp JAV ir TSRS metais, baiminantis branduolinių atakų, įrengta „Klaipėdos miesto tarybos vadavietė“.
Paviešinus informaciją apie tai, jog šis pastatas kartu su slėptuve pasmerktas myriop ir bus nugriautas, į „Vakarų ekspreso“ redakciją kreipėsi ištikimas dienraščio skaitytojas, nuo 1946 m. Klaipėdoje gyvenantis uostamiesčio garbės pilietis, buvęs vicemeras ir sovietiniais laikais prie miesto valdžios šturvalo stovėjęs Valentinas Greičiūnas, kuriam dabar jau 82 metai.
Jis tikino, jog pagrindinė miesto vadavietės slėptuvė-komandinis punktas buvo visai ne ten, o Dubysos g. 39.
Paaiškėjo įdomūs ir iki tol visuomenei praktiškai nežinomi faktai: pasirodo, Pilies g. 2A slėptuvė nors ir buvo statyta Šaltojo karo metu (1984-1985 m.), tačiau jos paskirtis – daug žemesnio lygio.
Objektas skirtas tuometės Bandomosios laivų remonto įmonės darbuotojams. Kas galėjo suklaidinti karinio paveldo objektų mieste ženklintojus?
„1990-aisiais, kuomet pradėjau dirbti Klaipėdos miesto tarybos pirmininku, man paskambino kažkoks vyras ir nurodė, kad privalau susipažinti su civilinės saugos reikalavimais. Atėjo du kariškiai, kurie nuvežė mane į slėptuvę Pilies g. 2A. Ten viskas veikė, buvo tiesioginis telefono ryšys su Vilniumi, ant sienų iškabinti sovietiniai civilinės saugos plakatai, kaip elgtis branduolinio ir cheminio karo atvejais, pilna dujokaukių, įrengti kabinetai, virtuvė. Tuo ir baigėsi ši istorija“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo Vytautas Čepas.
Politikas daugiau nė karto toje slėptuvėje nebesilankė.
O tikroji būtent Šaltojo karo metu praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje specialiai miesto valdžiai, pagrindinė ir svarbiausia slėptuvė-komandinis punktas buvo įrengta Dubysos g. 39.
Jos statybas kuravo nuo 1976 m. iki 1989 m. Klaipėdos miesto anuomečio Vykdomojo komiteto pirmininko pirmuoju pavaduotoju dirbęs V. Greičiūnas.
„Matyt, buvo parengtas respublikinis civilinės saugos priemonių planas, pagal kurį didieji miestai privalėjo įrengti tokias slėptuves.
Mes buvome tik statybų užsakovai, ne miesto valdžia užsigeidė to objekto.
Slėptuvės statyba užsiėmė tuometė Vykdomojo komiteto Kapitalinės statybos valdyba. Vieta Dubysos g. pasirinkta strateginė: ji – nuošalesnė, toliau nuo centro, iš abiejų pusių – dvi miesto transporto arterijos: Taikos pr. ir Šilutės pl.
Po statybų toje slėptuvėje, kuri vadinosi komandinis punktas-vadavietė, net nesu ir buvęs. Žinau tik kad naudotos sustiprintos gelžbetonio perdangos, sumontuota daugybė įvairiausios techninės įrangos, kuri užtikrintų ryšį su Vilniumi.
Branduolinio karo atveju iš komandinio punkto miesto valdžia turėjo organizuoti evakuacijos bei medicininės pagalbos suteikimo darbus nukentėjusiems miesto gyventojams”, – paaiškino jis.
Laiko mašina
„Vakarų ekspresui“ susisiekus su Klaipėdos miesto administracijos atsakingais valdininkais, pavyko organizuoti ir išskirtinę ekspediciją į požeminę slėptuvę Dubysos g., o apsilankymo metu išvysti vaizdai pranoko visus lūkesčius.
Dabar šis Šaltojo karo reliktas (žemių sampilas su keliais įėjimais) glūdi saugomoje teritorijoje ir yra po 2019 m. įrengtais BĮ Klaipėdos miesto nakvynės namų filialo statiniais.
Kieme stūkso autentiška bemaž 10 metrų aukščio antena. Žemė priklauso Savivaldybei, o ši aplinkybė ir lėmė, kad istorinis objektas – rakinamas, neišgrobstytas bei tarsi užsikonservavęs laike. Jį, be kita ko, iki 2003-2004 m. dar prižiūrėjo prieš kurį laiką panaikintas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Civilinės saugos skyrius.
Nusileidus į pusrūsį pasitiko šarvuotos, storos, hermetinės durys su rato formos užsukamu uždarymo mechanizmu. Už jų – aklinoje tamsoje ir iki kulkšnių vandenyje skendinčios požeminės patalpos, kurių dydis pribloškė, o išvysti vaizdai tarsi nukėlė į gūdžius sovietinius laikus, kai tvyrojo branduolinio karo paranojos atmosfera.
Gavus Registrų centro brėžinį paaiškėjo, jog bendras vidinių patalpų plotas – per 600 kv. m.
Tai yra veikiausiai didžiausia slėptuvė Klaipėdoje.
Išorinių gelžbetonio sienų storis – pusė metro, slėptuvė (be pylimo) yra beveik 17 m pločio ir 37 m ilgio, įrengtas vienas pagrindinis bei vienas atsarginis išėjimai. Prie jų – mokyklinius skambučius primenantys aliarmo įrenginiai.
Įžengus į slėptuvę prožektorių šviesoje išniro kontrolės postas – nedidelė patalpa su stikline pertvara ir atidaromais langeliais.
Dar keli žingsniai ir mus pasitiko 30 m ilgio, per 1,5 metro pločio koridorius su daugybe jo šonuose įrengtų durų.
Iš viso slėptuvėje pavyko suskaičiuoti arti 30 įvairiausios paskirties ir dydžio patalpų su per 30 durų.
Tai, jog šis požeminis objektas – ypatingos paskirties, neleido abejoti dėl stulbinamo kiekio įvairiausios elektroninės, ryšio priemonių gausos bei išskirtinio, didžiausio, 50,55 kv. m ploto kambario, kurio viduryje – didžiulis pasitarimų stalas su kėdėmis.
POSTAS. Šioje vietoje budėdavo žmogus ir tikrindavo įeinančius į slėptuvę. © Deniso NIKITENKOS nuotr.
Visos šios patalpos sienos nukabinėtos daugiausia ranka rašytomis instrukcijomis, žemėlapiais, schemomis, avarinio gelbėjimo planais, budinčių pamainų grafikais, įvairiausia civilinės saugos informacija, o kambario šone stovėjo kelių metrų ilgio ir pločio savadarbis Klaipėdos miesto maketas.
Sovietiniai, laidiniai telefonai, spausdinimo mašinėlės (devintojo dešimtmečio elektrinė „Ятрань“ ir kt.), radijo taškai („Москва“ ir kt.), dėžėse sudėtos ir vandenyje mirkstančios dujokaukės „ГП-5“, grotuotos dėžės ant ratukų su jose sudėtais prietaisais, manometrais, jų detalėmis, dozimetrai spinduliuotei matuoti, mobiliosios laboratorijos, daugybė dėžių su rusiškais įrašais ir ranka lietuviškai užrašyta „Klaipėda“, prietaisai anglies dvideginio lygiui matuoti, portabilios ryšio priemonės, radijo stotys, metaliniai seifai ir daugybė ant sienų kabančių instrukcijų, schemų, žemėlapių.
Šie elementai – daugiausiai ne šabloniniai, o specialiai šiam komandiniam punktui-vadavietei rašyti bei braižyti ranka.
Pavyzdžiui, branduolinės atakos instrukcijoje, plakate „Formuočių aprūpinimas rūbais, individualiomis apsaugos priemonėmis“ išvardytas ir privalomas inventorius: filtruojančios dujokaukės, respiratoriai R-2, lengvasis apsaugos kostiumas L-1, dozių matuoklis ID-1, dozių galingumo matuoklis DP-5, VPHR, chalatai, kombinezonai.
Kitame plakate pavaizduota, kaip užsivilkti specialius rūbus, nurodytas ir „tarnybos formavimas“: tai – sanitarinio žmonių maudymo, rūbų plovimo, degazacijos ir dezinfekcijos, technikos užkrėtimo šalinimo punktai, radiacinio ir cheminio įrengimo postas.
„Pagrindinių civilinės saugos veiksmų ekstremalių situacijų atvejų operatyvinis planas“ – dar viena didelė schema, kurioje surašyta, kokios institucijos per pirmąsias katastrofos valandas privalo reaguoti, kokias komandas vykdyti. Signalai „Potvynio pavojus“, „Uraganinis perspėjimas“, „Oro pavojus“, „Cheminis pavojus“…
Visa slėptuvė nukabinėta daugybe kone apokaliptinių scenarijų aprašymais bei instruktažais, kaip į kiekvieną pavojų reaguoti. Viename iš kambarių buvo padėtos ir stalo teniso raketės, o kitame – degtinės grafinas…
Apie tai, kokį įspūdį apie slėptuvės būklę ir ateitį susidarė valdininkai, istorikai, paveldosaugininkai, ką siūlo turizmo specialistai, skaitykite straipsnio tęsinyje.
Informacijos šaltinis dienraštis „Vakarų ekspresas“