Laimingoji tėvyne, didžiųjų valdovų garsinga, Lietuva, Dievo žodžius gryna priimki širdim,
Kad kai duosi teisme aukštajam apyskaitą savo, Neprispaustų tavęs pyktis teisėjo baisaus.

Laimingoji tėvyne, didžiųjų valdovų garsinga, Lietuva, Dievo žodžius gryna priimki širdim,
Kad kai duosi teisme aukštajam apyskaitą savo, Neprispaustų tavęs pyktis teisėjo baisaus.

Sveiki, šviesieji žmonės. Retam lietuvninkui jau reikia prisistatinėti, kas aš toks ir ko čia stoviu. Bet tiems, kurie nežino – tikrai jau laikas susipažinti. Esu pirmosios Lietuvos religinių rezistentų kartos atstovas, lietuviškos raštijos pradininkas, kviečiamas Martyno Mažvydo vardu.

Gimiau aš 16-tojo amžiaus pradžioje, kuomet Europoje vyravo Reformacijos sąjūdis, kurio pradžią paskatino didis manas autoritetas – Martynas Liuteris. Tuomet Didžiojoje Lietuvoje vyravo katalikybė, skleidžiama lotyniškai. Mokytojavau aukštesniojoje Abraomo Kulviečio mokykloje.

Dėl savo reformacinės veiklos buvau persekiojamas katalikų vyskupo. Netikėtai sulaukiau laiško iš Prūsijos kunigaikščio Albrechto, kuriame buvau kviečiamas studijuoti Karaliaučiaus universitete. Nors ir nesilankiau Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio rūmuose, neklausiau italų kapelos ir galbūt nediskutavau su didžiausiais Renesanso humanistais, bet išsilavinimą tatai turiu – 8 universiteto semestrus sugebėjau išeiti per 3.

1547 metais parengiau ir išleidau Lietuvos incunabulą, pirmąją lietuvišką knygą – „Katekizmą“. Išmyniau takus į Hanso Veineso spaustuvę ir jaučiausi labai atsakingas – eidavau diena iš dienos, žiūrėdavau, kaip meistras, principalas, kartu su savo pameistriais lapas po lapo spausdindavo manąją knygą. Dedikavau ją Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, nes esu giliai įsitikinęs, jog knyga – tai tiltas tarp žmogaus ir pasaulio.

Po poros metų tapau Ragainės klebonu. Rengiau lietuvių liuteronų Bažnyčiai būtinas knygas: katekizmą, giesmynus, agenda. Visas lėšas skyriau knygoms ir literatūriniam darbui, tatai gyvenau neturtingai – vadinamas buvau „varguolių tėvu“. Kiek girdėjau iš klaipėdiečių pasakojimų, po mirties mano knygų spausdinimu rūpinosi pusbrolis Baltramiejus Vilentas.

1938 m. lenkų kalbininkas Janas Safarevičius atrado paslaptį, kurią palikau „Katekizme“ – savo tapatybę užšifravau akrostichu. Ką tai reiškia, klausiat? Skaitant katekizmo lietuviškosios pratarmės eilučių pirmąsias raides nuo trečios iki devynioliktos eilutės, išeina lotyniška forma – Martinus Masvidius.

Praėjus 450 metų nuo „Katekizmo“ išleidimo, skulptoriaus Regimanto Midvikio ir architekto V. Mazurkevičiaus pagalba atsistojau čia, centrinėje Klaipėdos miesto, lietuvninkų aikštėje, anksčiau linksniuotoje Liepojos, Kanto, Lenino ir Pergalės pavadinimais.

Prašau kiekvieno, mane girdinčio. Prisėskite ant suoliuko priešais, sugrįžkite minutei į mokyklos suolą. Paskirkite akimirką apmąstymui ir meilės Lietuvai įvertinimui. Esame laimingi gyvendami nepriklausomoje, šviesioje ir kasdien tobulėjančioje valstybėje. Puoselėkime ir ginkime gimtąją kalbą, puoškime savo kraštą nuoširdumu, meile ir gerais darbais…