Tekstų autorė Laurencija Budrytė – Ausiejienė.

Dar vienas sustojimas ir ta proga dar dvi trumpos istorijos apie galiūnus ąžuolus bei šventus akmenis.

Tauralaukio ąžuolynas, šalia Dangės upės vingio, veši mažiausiai 300 metų – maždaug prieš tiek laiko jis užfiksuotas senuosiuose žemėlapiuose. Prieš 200 metų, kai Klaipėda metams buvo tapusi Prūsijos karalystės sostine, šio parko takeliais mėgo vaikščioti karalienė Luizė su vaikais. Šiltomis vasaros dienomis jie atvykdavo karieta ar atplaukdavo valtele ir iki soties prisivaikščioję vaišindavosi pietumis sėdėdami po ąžuolais. Šią vietą karalienė mėgo ir  lygino su Berlyno Tiergarteno ąžuolynu. Vienas parke augantis ąžuolas iki šių dienų tebevadinamas Luizės ąžuolu. XIX–XX amžių sankirtoje parke buvo pastatytas paminklinis akmuo karalienei atminti, deja iki mūsų dienų jis neišliko. Vietoje jo, ten galima rasti mitais apipintą „Velnio akmeniu“ vadinamą riedulį. Tai garsusis Tauralaukio akmuo, kurio aplinka – prieš tūkstantį ar daugiau metų šiose vietose gyvenusių kuršių sakralinė šventvietė. Rytinėje akmens pusėje yra žmogaus rankomis padarytas aukojimų dubuo. Tokie akmenys, dažnai randami kuršių žemėse ir yra vadinami dubeniuotaisiais. Pilsoto žemės apeigų metu į išskaptuotą angą simboliškai įpildavo alaus, midaus ar paaukoto gyvūno kraujo, todėl ši vieta – sakrali alkvietė, savotiška pagoniška bažnyčia. Yra versija, jog Tauralaukio akmuo sietinas su baltų dievybės Velino (mirusiųjų vėlių pasaulio valdovo) kultu. Velinas pagonių garbintas kaip pusiausvyros palaikytojas, bet įsigalėjus krikščionybei imtas tapatinti su velniu, todėl ir dubeniuotasis sakralinis kuršių akmuo pavadintas „Velnio akmeniu“.