2023 metus LR Seimas paskelbė Klaipėdos krašto metais taip pažymėdamas visai Lietuvai svarbią Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos respublikos 100-mečio datą. Šia proga Klaipėdos universiteto mokslininkai Vygantas Vareikis ir Vytautas Jokubauskas parengė turistinį maršrutą po 1923 metų sukilimo vietas – “Klaipėda 1923″.
Antrasis pasaulinis karas ir radikalūs sovietų valdžios sprendimai dėl „vokiško paveldo” sunaikino senąją Klaipėdą – ten kur XX amžiaus pradžioje buvo pelkynai, dirbamos žemės laukai, pievos, sodybos ir dvarvietės šiandien įsikūrę gyvenamųjų namų kvartalai, prekybos centrai ir pramonės įmonės. Nunyko senieji dvarai prie kurių 1923 m. sausio mėnesį vyko susirėmimai (Gedminai, Sendvaris, Rumpiškė), pasikeitė Smeltės kvartalas. Šiandien nelengva rasti vietas, susijusias su Klaipėdos operacija, tačiau išlikę dokumentų rinkiniai, žemėlapiai ir dalyvių liudijimai įgalina rekonstruoti 1923 metų sausio mėnesio įvykius ir pasiūlyti specifinius turistinius maršrutus. Kviečiame juos išbandyti ir daugiau sužinoti apie įvykius, kurie pakeitė Klaipėdos krašto ir visos Lietuvos istoriją. Keliaujant Jums padės interaktyvus žemėlapis “Google” žemėlapių platformoje , čia rasite 2 maršrutus – ilgesnį ir trumpesnį, su objektais, trumpais jų aprašymais, istorinėmis archyvinėmis nuotraukomis. Ekskursiją pradėti galite bet kuriame maršruto taške.
*Pažymėtina, kad maršrutą galite planuotis patys kaip norite, nepriklausomai nuo eiliškumo. Iš eilės pateikti objektai yra rekomendacinio pobūdžio kaip būtų patogiausia išbandyti šiuos maršrutus.
*Paspaudus ant objekto pavadinimo būsite nukelti į Google žemėlapių platformą su lokacija kaip atrasti šią vietą.
Maršrutai Google žemėlapių platformoje
1923 sukilimo maršruto plačioji dalis su aprašymu
Maršrutas Nr. 1
Rimkai
Nedidelė gyvenvietė į kurią buvo inkorporuotas Mažosios Žardės dvaras su neblogai išlikusia senųjų pastatų struktūra. Rimkai įgijo svarbesnę reikšmę kai 1875 metais iš Pagėgių į Klaipėdą buvo užbaigta geležinkelio linija. Rimkai tapo paskutine geležinkelio stotele iš Šilutės pusės prieš Klaipėdą. Ypatingosios paskirties rinktinės II grupės vadovaujamos M. Kalmantavičiaus (slap. Bajoras) uždavinys buvo kontroliuoti svarbesnius punktus aplink Pagėgius ir užimti tiltus per Nemuną prie Tilžės. Sausio 14 d. dėl pablogėjusios padėties Klaipėdoje, M. Kalmantavičius gavo įsakymą vykti į pagalbą I grupei. Šilutėje jis sudarė dvi kuopas (apie 200 kovotojų) ir traukiniu išvyko į Klaipėdą. Priekulėje paaiškėjo, kad geležinkelio linija yra sugadinta, tad jis su savo grupe apie 3 valandą ryto pėsčiomis pajudėjo palei geležinkelio liniją Klaipėdos link. Rimkų geležinkelio stotį Klaipėdos operacijos dalyviai užėmė 1923 m. sausio 15 d. apie 6 valandą ryto, ten atjojęs karininkas iš I grupės štabo pranešė, kad Sendvaris yra užimtas, o Smeltės nepavyko užimti, nes gynėjai stipriai įsitvirtinę. Kaip tik tuo metu pagerėjo oras ir kariai, išėję iš Rimkų, tolumoje pamatė Klaipėdą. Iš Rimkų M. Kalmantavičiaus grupė pasuko Naujadvario link, vėliau – užimti Smeltės priemiestį
Savanoriai prie Rimkų (Carlsberg) geležinkelio stoties (LIMIS archyvo nuotrauka)
Kartoschema su Klaipėdą gynusių pajėgų (Prancūzijos karių ir vietos policininkų) pozicijomis, miesto prieigose (MLIM archyvo nuotrauka)
Rimkų geležinkelio stotis (LCVA archyvo nuotrauka)
Savanoriai Rimkų (vok. Carlsberg) geležinkelio stotyje
Naujadvaris
Naujadvaris (Neuhof) dvaras (kartais vadinamas Gendrališke) pietinėje Klaipėdos dalyje buvo įkurtas XVI a. Prūsijos hercogo Albrecho iniciatyva kaip gyvulininkystės ūkis. Kadangi dvaras turėjo daug pievų, o žemės čia nebuvo derlingos pagrindinė veikla buvo gyvulininkystė. 1844 m. buvo nutiestas kelias iš Klaipėdos į Naujadvarį. Pirmojo pasaulinio karo metais rusų puolimo metu prie Naujadvario vyko mūšiai, o aplinkinių vietų gyventojai pasitraukė į Klaipėdos miestą.1972 metais buvusio Naujadvario vietoje buvo pastatytas kojinių fabrikas, kuris čia veikė iki 1992 metų. Šiuo metu šioje vietoje stovi PC „Banginis“ ir kiti prekybos ir paslaugų objektai.
Naujadvaris buvo strateginis taškas, viena svarbesnių dominuojančių aukštesnių vietų prie Klaipėdos, Be to pro Naujadvarį ėjo plentas iš Klaipėdos į Šilutę. 1923 m. sausio 12 d. II grupės vadas M. Kalmantas Pagėgiuose gavo įsakymą išsiusti vieną kuopą į pagalbą I grupei. Grupės vadas sudarė dvi kuopas ir palikęs Pagėgiuose vieną kuopą, išvyko Klaipėdos link. Viena kuopa išvyko autobusais, kita – traukiniu. Kuopa vykstanti autobusais, nepastebėta lietuvių patrulių susišaudė su prancūzais netoli Naujadvario. Kuopa prarado automobilį (kurį prancūzai nusitempė į kareivines ir rado jame karišką milinę), buvo sunkiai buvo sužeistas vienas savanoris, o kuopos vadas ltn. J. Steikūnas sutrenktas. Sausio 15 d. ryte į Naujadvarį atvykusi M. Kalmanto vadovaujama grupė pasipildė I grupės kuopa ir pro Gedminų dvarą pradėjo ataką Smeltės link.
Savanorių armijos II grupės vadovaujamos M. Bajoro (Kalmantavičiaus) štabas (LIMIS archyvo nuotrauka)
Kartoschema su II grupės puolimo kryptimis bei etapais (LCVA archyvo nuotrauka)
S. Darius prie lėktuvo (LCVA archyvo nuotrauka)
Gedminai
Dvaro pavadinimas kilo nuo savininko Prūsijos kariuomenės pulkininko von Goetzeno pavardės. Žemės čia buvo pelkėtos, bet nusausinus tapo tinkamos ganykloms, tad pagrindinis verslas buvo gyvulininkystė. Nuo XIX a. vidurio dvarą pradėjo valdyti angliškos kilmės Gubbų giminė. 1859 m. buvo pastatytas iki mūsų dienų išlikęs dvaro pastatas, aplink iškasti keli tvenkiniai, atsidaryta Trakėnų veislės žirgų, kurie buvo teikiami kariuomenei, veisimo stotis. Pirmojo pasaulinio karo metais 1915 m. kovo mėn. Gedminų dvaro apylinkėse vyko intensyvūs mūšiai rusų puolimo metu, kurie puolė plačiu frontu nuo Joniškės iki Lypkių ir Gedminų palivarkų.
Gedminų dvaro apylinkės iš esmės yra pasikeitusios, tačiau dvaro pagrindinis pastatas yra išlikęs – jame yra įsikūrusi Eduardo Balsio meno gimnazija. Taip pat yra išlikę dvaro tvenkiniai.
Sausio 15 d. ryte į Naujadvarį atvykusi M. Kalmanto vadovaujama grupė pasipildė I grupės kuopa ir pasiekė Gedminų dvaro dalį Mažųjų Gedminų sodybą (kai kurių dalyvių prisiminimuose minimas pats dvaras). Pasiekus šią vietovę, prasidėjo smarkus apšaudymas iš miesto gynėjų pusės, o priartėjus prie Naujadvario buvo aptikta I grupės kuopa, kurios karininkai papasakojo apie sunkią „sukilėlių“ padėtį Smeltėje. Kpt. M. Kalmantas nusprendė pulti Smeltės link.
Smeltė
Smeltė (Schmeltz), kuris buvo didžiausias Klaipėdos priemiestis (Bajoriškoji ir karališkoji Smeltė), šiandien yra suvokiamas kaip vienas ilgas darinys. Nuo XIX a. antros pusės, po Vilhelmo kanalo iškasimo, Smeltės priemiestis buvo iš esmės tapo pramoniniu Klaipėdos rajonu su rąstų sandėliavimo aikštelėmis, lentpjūvėmis, medienos apdirbimo įmonėmis ir fabrikais XIX a. pabaigoje visa marių pakrantės teritorija nuo Malūno vartų iki Smiltelės upelio buvo užimta medienos perdirbimo įmonių. Su miesto centru Smeltę jungė ilga Malūnų gatvė. Tarpukario metais Smeltės kvartalas buvo intensyviai plečiamas, čia kūrėsi iš Didžiosios Lietuvos atvykę lietuviai darbininkai. Buvo pastatyta amatų mokykla, suplanuotos Prekybos instituto ir katalikų bažnyčios statybos formuojant Klaipėdoje lietuvišką kvartalą. Prie Smeltės kvartalo plėtros reikšmingai prisidėjo vienas iš Klaipėdos operacijos iniciatorių Ernestas Galvanauskas.
1923 m. sausio 15 d. naktį prie Smeltės I kapinių įvyko lietuvių pajėgų mūšis su prancūzais. I grupės 2-oji kuopa čia patyrė skaudžią nesėkmę. Sausio 14 d. kapitono Eduardo Noreikos vadovaujama kuopa gavo įsakymą vykti į Naujadvarį ir dalyvauti miesto puolime iš pietų pusės. E. Noreikos paskirta 15 vyrų žvalgų grupė pasiekė Smeltės priemiestį, tačiau buvo apšaudyta ir sugulė į griovį. E. Noreika apšaudė priešą iš kulkosvaidžio ir pridengė žvalgų atsitraukimą, tačiau jis pats ir kariūnas Vincas Stašelis buvo mirtinai sužeisti. Po kautynių paaiškėjo, kad penki „sukilėliai“ pateko į nelaisvę. Prancūzai belaisvius tardė, bet elgėsi su jais gerai – vaišino degtine, pamaitino, davė antklodžių.
Padėtį išgelbėjo iš Naujadvario pro Gedminų dvarą atvykusios kpt. M. Kalmanto vadivaujamos II grupės kovotojai, kurie privertė priešą trauktis. Mūšio metu buvo sunkiai sužeista ir mirė ligoninėje 13 metų mergaitė Lota Buskies patekusi į kryžminę ugnį. Po mūšio Mykolo Kalmanto grupė pasuko Rumpiškės dvaro link, kur aptiko kuopą, kuri buvo atsiųsti padėti I grupei ir pradėjo ruoštis Klaipėdos puolimui.
Klaipėdos Smeltė (LIMIS archyvo nuotrauka)
Klaipėdos Smeltės priemiesčio gyventojai prie gyvenamojo namo (LIMIS archyvo nuotrauka)
Lietuvių pajėgų išsidėstymas 1923 m. sausio mėn. Smeltės prieigose (LCVA archyvo nuotrauka)
Smeltės urbanizacijos projekto eskizas (LCVA archyvo nuotrauka)
Rumpiškė
Rumpiškės dvaras (Rumpischken) buvo pavadintas savininko Rupellio vardu.XVII a. dvaras plėtėsi tarp Kuršių marių ir Sendvario, pelkėtoje vietoje, kurią reikėjo nusausinti. XVIII a. Rumpiškės dvare buvo gražiai sutvarkytas sodas, įrengti ištaigingi ir turtingi dvaro rūmai, ežerėlis. Dvaras smarkiai nukentėjo per Septynerių metų karą ir buvo visiškai sugriautas, Tik 1905 m. buvo nutiestas kelias iš Klaipėdos miesto į Rumpiškę. XX a. pradžioje dvare veikė nedidelis mašinų fabrikas.
Rumpiškės pievose buvo patogi vieta oro susisiekimui, tad 1922 m. spalį čia kaip tarpinėje stotelėje pradėjo leistis lėktuvai gabenę oro paštą maršrutu Ryga – Karaliaučius- Dancigas. Po 1923 m. Rumpiškės dvarą nupirko Klaipėdos miestas ir pritaikė jį aerodromui. 1923 m. „Junkers“ firmos „Limousine“ tipo viensparniai lėktuvai pradėjo skraidyti linija Karaliaučius – Klaipėda – Ryga – Talinas, o nuo 1924 metų atsirado nauja linija Karaliaučius – Klaipėda – Kaunas.
Rumpiškės dvaro pastatas yra išlikęs iki mūsų dienų – jame yra įsikūrusi Adomo Brako dailės mokykla
Po sėkmingo puolimo prie Smeltės 1923 m. sausio 15 d. apie 9.30 val. ryto M. Kalmanto vadovaujami kovotojai užėmė Rumpiškės dvarą, o jo prieigose aptiko savo grupės kuopą iš Pagėgių atsiųstą prie Klaipėdos anksčiau. Nepaisydamas gauto įsakymo iš I grupės vado mjr. Jono Išlinsko (slap. Jonas Aukštuolaitis) sukti pajėgas į Sendvarį ir laukti nurodymų, II grupės vadas M. Kalmantas atsisakė vykdyti I grupės vado įsakymą ir apie 10:00 val. pradėjo Klaipėdos miesto puolimą. Apie 10:30 val. prie Malūno vartų vedančių į Smeltę buvo nukautas prancūzų šaulys Albertas Valentinas Patureau.
Įvažiavimas į Rupmiškės dvarą (LIMIS archyvo nuotrauka)
Schema su lietuvių pozicijomis į šiaurės rytus nuo Rumpiškės dvaro (LCVA archyvo nuotrauka)
Karių nuotrauka 1 (LCVA archyvo nuotrauka)
Karių nuotrauka 2 (LCVA archyvo nuotrauka)
Rumpiškė
Rumpiškė
Sendvaris
Sendvaris (Althof), Bajoriškasis Sendvaris (Adl. Althof) – seniausias dvaras Klaipėdos apylinkėse. Vokiečių Ordino laikais XIV a. čia veikė galvijų kiemas ir kuriame buvo laikomi gyvuliai. Čia auginamų galvijų mėsa buvo aprūpinama Klaipėdos pilies įgula. Dvare buvo laikomos avys, kurių mėsa ir kailiais buvo aprūpinami Ordino riteriai. Vėliau dvare buvo laikomos melžiamos karvės, buvo suformuota vandens tvenkinių sistema, pastatytas malūnas.
Pirmojo pasaulinio karo metais mūšiu metu dvaras ir prie plento į Klaipėdą stovėję ūkiniai pastatai visiškai sudegė. Karo pabaigoje dvaras iš dalies buvo atstatytas ir vėl pradėjo ūkinę veiklą. Per Antrąjį pasaulinį karą dauguma Sendvario pastatų liko nesugriauti. Pokariu čia veikė mokykla. Šiuo metu dvaro vietoje yra įsikūrusios įvairios verslo ir logistikos įmonės, sandėliai, turgus.
Sendvaris buvo „raktas į Klaipėdą“. Pro jį ėjo du strateginiai keliai į Gargždus ir Tilžę (Šilutę), bei geležinkelis iš Klaipėdos į Tilžę (Šilutę). Sendvaryje rengdamiesi lietuvių puolimui prancūzai išsikasė apkasus, parengė įtvirtinimus ir kulkosvaidžių lizdus.
Sendvario užėmimas pareikalavo daugiausia „sukilėlių“ aukų. 1923 m. sausio 12 d. apie 18:00 val. Ypatingosios rinktinės I grupės 4-oji kuopa gavo įsakymą užimti ruožą tarp Joniškės ir Rumpiškės netoli Sendvario ir susidūrė su priešu. Prie plento ir geležinkelio susikirtimo apie 19:00 – 20:00 val. įvyko susišaudymas su žandarais, 4 vokiečių žandarai pateko į nelaisvę, vienas buvo sužeistas. o 34 metų Krašto policijos vyr. vachmistras Franzas Juschka žuvo nuo šūvio į galvą. Ypatingosios rinktinės I grupės 4-oji kuopa, kurios branduolį sudarė kpt. P. Strielnieko vadovaujamos 5-ojo pėstininkų pulko kuopos kariai, sausio 15 d. 2:30 val. gavo įsakymą 3:30 val. pradėti Sendvario puolimą. Tačiau iš šiaurės pusės Sendvarį puolę „sukilėliai“ dėl tamsos (jų uniformos gerai matėsi snieguotose laukuose) ir prasto oro (smarkios pūgos) pateko į kulkosvaidžių ugnį.
J. Budrys – Polvinskas vėliau prisiminė: „Įėjus į Klaipėdos kraštą, pažinau kapitoną Strelnieką asmeniškai. Padarė gerą kariškio ir žmogaus įspūdį. Deja, jam buvau pavedęs paimti Sendvarį (Althofą). Vietoj to, kad pats atliktų tą užduotį, pasiuntė jauną leitenantą Girnių su 50 žmonių. Girnių pažinojau kaip alkoholiką ir skandalistą. Leitenantas Girnius paėmė Sendvarį, neva ieškojo dvare ginklų, bet pasitenkino rasta bonka konjako. Seni vokiečių puskarininkiai – policijos žandarai, pamatę situaciją […] ir paleido porą kulkosvaidžių, neleisdami niekam išeiti iš dvaro namų. Po tylos ir kapitono Strelnieko pranešimo telefonu apie dvaro paėmimą, išėjau į lauką ir išgirdau ne mūsų kulkosvaidžių ugnį. Vėl nuskubėjau prie telefono ir klausiu Strelnieko, kas atsitiko, kas čia – negi kontrataka. Kapitonas Strelniekas negalėjo man tiksliai atsakyti, tad įsakiau jam[,] perspėjus kaimynus, su likusia kuopos dalimi eiti pirmyn. Vėliau Klaipėdoje kapitonas Strelniekas su kapitonu Kalmantu praleisdavo laiką aludėse“.
Iš 15 pasiųstų kovotojų – žvalgų penki (Adolfas Viliūnas, Povilas Trinkūnas, Jonas Simonavičius, Jonas Pleštys ir Algirdas Jesaitis) žuvo nuo tiesioginės kulkosvaidžių ugnies, 1 buvo sužeistas, tačiau likusieji 9 vyrai įsiveržė į Sendvarį ir, mėtydami rankines granatas, privertė priešą pasiduoti. Viso į lietuvių nelaisvę pateko 34 kovotojai (tarp jų prancūzų karininkas, 6 prancūzų šauliai ir 25 žandarai), buvo paimti 4 lengvieji kulkosvaidžiai. Sausio 13 d apie 4:00 val. Sendvaris buvo užimtas ir tapo atsparos punktu Klaipėdos puolimui.
Sendvario dvaro rūmų fasadas ir centrinis įėjimas į pastatą (LIMIS archyvo nuotrauka)
Sendvario senieji tvartai (LIMIS archyvo nuotrauka)
Įvažiavimas į Sendvario dvaro kiemą (LIMIS archyvo nuotrauka)
Schema su lietuvių pozicijomis į rytus nuo dvaro (LCVA archyvo nuotrauka)
Grupės nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Grupės nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Geležinkelio tiltas
XIX amžiuje Europoje pradėtas plėtoti geležinkelių tinklas buvo viena iš prielaidų industrializacijai. Miestai bei miesteliai dažnai konkuruodavo siekdami, kad pro juos būtų nutiestos geležinkelio linijos arba, kad jie taptų geležinkelių susikirtimų mazgais. Klaipėdą geležinkelio linija iš Pagėgių pasiekė 1875 metais, tais metais buvo pastatytas ir tiltas per Dangės upę. Traukiniais iš uostamiesčio buvo galima greitai pasiekti Rytprūsių centrą Karaliaučių bei sostinę – Berlyną. Geležinkelio linijos buvo svarbios ir kariuomenės dalių permetimui ir aprūpinimui. 1923 m. Lietuvos Ypatingojo paskyrimo rinktinės pajėgos taip pat naudojosi geležinkeliu. I grupė per Latvijos teritoriją (nes nebuvo tiesioginės linijos į Klaipėdą) traukiniu atvyko iki Kretingos. II grupė iš Pagėgių iki Priekulės taip pat vyko traukiniu. Geležinkelio tiltas per Dangės upę prie Klaipėdos 1923 m. buvo svarbus strateginis objektas, kuriuo buvo galima patekti į Klaipėdos į miestą, nes Dangės upė nebuvo pasidengusi ledu. Tiltas buvo ginamas prancūzų šaulių su kulkosvaidžiais, o prie jo vyko nuolatiniai susišaudymai.
Geležinkelio tiltas (LCVA archyvo nuotrauka)
Bachmano dvaras
Vietovė yra žinoma nuo XV amžiaus, o pavadinimas kilo nuo vietovės savininko (nuomininko) pavardės. XVI a. šiose vietose formavosi valdų kompleksai (Bachmansland), kurių savininkais tapo pilies ir valsčiaus pareigūnai, kunigai, kariškai. 1605 metais Bachmano dvare gimė žymiausias Klaipėdos poetas Simonas Dachas išgarsėjęs eilėraščiu skirtu Taravos Anikei. Dvare buvo auginami galvijai, avys. XIX a. dvaro patalpose buvo įkurta našlaičių prieglauda. Išlikę dvaro ūkiniai pastatai stovi Jaunystės g. 22 ir Jaunystės g. 24.
Bachmano dvaras stovėjo ant strategiškai svarbios ir dominuojančios aukštumos, o šio dvaro rajone ir Ginduliuose telkėsi I grupės pajėgos bei „sukilimo“ vadovai.
Bachmano dvarą „sukilėliai“ užėmė sausio 12 d. ir apsistojo dvaro kumetyne. Tą pačią sausio 12 d. 1-oji kuopa pakeitė 3-iąją kuopą ruože nuo Bachmano dvaro iki Barškių (dab. Klaipėdos m. Paupių mikrorajono teritorija) ir užėmė pozicijas palei Dangės upę priešais geležinkelio tiltą. Priešas dažnai apšaudydavo lietuvių pozicijas tiek dieną, tiek naktį, naudodamas šviečiamąsias raketas ir prožektorius. Klaipėdos gynėjai prieš 1-ąją kuopą buvo išstatę 6 kulkosvaidžius, kuriuos išdėstė prie abiejų tiltų ir fabriko pastatuose, o vienas buvo įtaisytas specialiame blindaže, įrengtame dešiniajame upės krante. Abu – geležinkelio ir plento – tiltai buvo užtverti spygliuotos vielos užtvaromis, o upė buvo neužšalusi ir nepereinama.
Savanorių armijos štabas kovos lauke (LIMIS archyvo nuotrauka)
Klaipėdos krašto savanorių armijos vadovybė (LIMIS archyvo nuotrauka)
Sukilėlių grupė prieš Klaipėdos užėmimą (LIMIS archyvo nuotrauka)
Sukilėliai Klaipėdos prieigose (LIMIS archyvo nuotrauka)
I grupės „sukilėlių“ žygio iš Kretingos maršrutas (LCVA archyvo nuotrauka)
Lietuvių pozicijos į rytus nuo Klaipėdos (LCVA archyvo nuotrauka)
Luizės dvaras
Luizės dvaras, įkurtas 1783 metais buvo rytinėje Klaipėdos miesto dalyje, Liepų gatvės gale, už geležinkelio. Dvaro pavadinimas yra kilęs iš dvaro savininkės vardo Louise Witte- Schultzės vardo. Kadangi visa Kuršių marių pakrantė buvo užimta vėjo lentpjūvių, kurios pjovė medieną eksportui, dvaro savininkas Ch. W. Wachsenas XIX a. savo įmonei žemę nupirko prie Dangės, kad galėtų įkurti čia savo prieplauką. Ch. W. Wachsenas buvo išsikasęs specialią įplauką iš Dangės į savo sklypą prie didžiojo sandėlio ir malūno, kad būtų patogu krauti produkciją į laivą tiesiai iš sandėlio. 1875 m. per Luizės dvaro žemes buvo nutiestas geležinkelis Tilžė- Klaipėda, o 1877 m. plentas sujungęs dvarą su Klaipėdos miestu. Iki mūsų dienų yra išlikęs Luizės dvaro pirklio Chistiano Wachseno statytas gyvenamasis namas su arkiniais rūsiais .
2013 m. sausio 13 d. ankstų rytą, apie 4:00 val., du „sukilėlių“ atstovai su balta vėliava buvo pasiųsti pas prancūzus derybų. Prancūzų pozicijas jie pasiekė ties tiltu per Dangės upę prie Luizės dvaro ir faneros fabriko. Susitikimas su Vyriausiuoju komisaru Žanu Gabrieliu Petisnė vyko Klaipėdos dienraščio Memeler Dampfboot redakcijoje (buv. Biržos g.8, dabar H. Manto 1 ). Prancūzai vengė tartis ir siekė laimėti laiko kol atvyks karo laivai, tad susitikimas baigėsi be rezultatų.
Sausio 15 d. ryte, prancūzams atitraukus pajėgas, prie Luizės dvaro per Dangės tiltą lietuvių grupės patraukė Klaipėdos miesto link norėdamos užimti miesto tiltus. Kapitono J. Astupėno vadovaujami sukilėlių 1 ir 3 būriai, įžengė į miestą tiltu Liepų g. nužygiavo Liepų ir Danės gatvėmis ir užėmė abu strateginius miesto tiltus. J. Astupėnas raporte rašė: „Prieš mano kuopos barą priešo kulkosvaidžiai visai nutilo ir mano žvalgai visai neapšaudomi gali prieiti prie abiejų tiltų (Liepų g. ir geležinkelio). 9 val. savo iniciatyva išstūmiau savo 1 ir 3 užtvaras pirmyn ir užėmiau abu tiltu apie ką pranešiau telefonu štabui […] Apie dešimtą valandą iš štabo telefonu gavau įsakymą, kad siunčiama mano žinion 50 šaulių ir, atvykus jiems, eiti su kuopa į miestą ir užimti viduryje miesto abu tiltu per upę Dangę iš dešiniojo jos kranto. Šauliai atėjo ir 10 val. 15 min. pradėjau vykdyti savo užduotį. 3 būriui (užtvorai) įsakiau eiti pirmutine gatve17 palei dešinį krantą upės ir užimti pirmutinį tiltą, 25 šaulius pasiunčiau užimti gelžkelio stotį; aš su likusiais 90 žm. ėjau didžiąja gatve trimis atskirais būriais su distancija tarp būrių 300 mtr., pirmyn ir dešinėn į kapinyną pasiunčiau žvalgus. Einant per miestą susidūrimų su priešu neturėjau“.
Prancūzijos karių ir karo jūreivių kolona (LIMIS archyvo nuotrauka)
Atvirukas su Vokietijos karo laivyno pašto antspaudu (LIMIS archyvo nuotrauka)
Schema su lietuvių pajėgų įžengimo į miestą iš rytų (per gynėjų apleistus tiltus) pusės maršrutas (LCVA archyvo nuotrauka)
Pajėgų nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Joniškės dvaras
Vietovės pavadinimas kilo nuo dvarininko Janischo pavardės. Nuo XVIII a. šis dvaras palaikė glaudžius ryšius su miestu – aprūpindavo miestiečius pieno produktais ir odomis. XVII a. pradžioje čia buvo įsteigtas Odų ir juchtos fabrikas, kuris eksportuodavo produkciją į užsienį. Per Septynerių metų karą dvarą nusiaubė rusai, fabriko pastatai buvo sugriauti. XIX a. viduryje Joniškės dvaras pradėtas skaidyti į mažus sklypus, kurie buvo nuomojami. Tai buvo Joniškės kaimo pradžia. 1918 m. Joniškės priemiestis su 750 gyventojų buvo prijungtas prie Klaipėdos miesto. XX a. pradžioje priemiestyje veikė kelios lentpjūvės, metalo gaminių įmonės ir kiti fabrikai. Pro Joniškę ėjo geležinkelio linija Klaipėda – Tilžė nutiesta 1874 metais, o 1875 metais per Dangę buvo pastatytas mūrinis geležinkelio tiltas, kuris buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais. Joniškės dvarą žymi išlikęs tik vienas ūkinis pastatas, kuris yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
1923 metų sausio mėn. Klaipėdos operacijos metu prancūzai prie Joniškės geležinkelio tilto įrengė apkasus su kulkosvaidžių lizdais ir apšaudė patruliuojančias „sukilėlių“ grupes.1923 m. sausio 13 d. ryte nuo prancūzų ugnies Paupiuose patruliuodamas žuvo pirmasis lietuvių sukilėlis – Karo milicijos mokyklos kariūnas Vincas Vilkas. Karo policininką pakirto penkios prancūzų šaulių iš kulkosvaidžio palestos kulkos.
Joniškės priemiesčio pradinė mokykla (LIMIS archyvo nuotrauka)
Joniškės dvaras prie Malūno tvenkinio (LIMIS archyvo nuotrauka)
Schema su bendru lietuvių puolimo iš rytų, pietryčių ir pietų vaizdu (LCVA archyvo nuotrauka)
Jono kalnelis (bastionai)
XVII amžiuje, tobulėjant artilerijai ir fortifikacinei inžinierijai. Klaipėdos pilies gynybinė sistema taip pat buvo tobulinam. Miestas plėtėsi į rytus ir pietus, tad buvo supilti nauji ravelinai ir žemių pylimai skirti apsaugoti nuo artilerijos ugnies. Skirtingai negu apšaudant mūrines sienas ir įtvirtinimus, žemių pylimuose artilerijos sviediniai įstrigdavo. Taip Klaipėdos miestą apjuosė pylimai su vandeniu ir bastionai nuo rytų ir pietryčių pusės (Jono kalnelis). XVIII a. Klaipėda buvo paversta tvirtove dėl švedų, kurie dominavo Baltijos jūroje, puolimo pavojaus. XIX a. Klaipėdos bastionai prarado karinę reikšmę.
Klaipėdos miesto vaizdas žvelgiant nuo gynybinio pylimo (LIMIS archyvo nuotrauka)
Jaunas vyras ant miesto gynybinių įtvirtinimų (LIMIS archyvo nuotrauka)
Klaipėdos krašto savanorių armijos karių (LIMIS archyvo nuotrauka)
Panoraminė nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Panoraminė nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Turgaus gatvė 3
Turgaus gatvės pavadinimas kilo nuo XVII a. čia vykdomos veikos – tik šioje gatvėje buvo leidžiama prekiauti. Nuo XIX a. pradžios Turgaus gatvėje pradėta intensyviai užstatyti gyvenamais pirklių namais.1859 metais Turgaus gatvė buvo išgrista pilko granito plokštėmis (kaip ir Tiltų bei Liepų gatvės). Nuo XIX a. vidurio Turgaus gatvėje namus statėsi turtingesni miesto gyventojai. XIX a. (Marktstrasse Nr.48/49, dabar Turgaus g.3) name buvo atidarytas viešbutis „British Hotel“. 1915 metais dėl karo su Anglija viešbutis buvo pervadintas į „Berliner Hof“. 1921 m. šiame pastate įsikūrė Lietuvos spaudos leidimo ir prekybos bendrovė „Rytas“, turėjusi ir savo to paties pavadinimo viešbutį. 1923 m. vasario 20 d. „Ryto“ viešbučio salėje buvo surengta iškilminga vakarienė Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai proga. 1923 m. viešbutyje gyveno Antanas Smetona, būdamas Lietuvos Vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu Klaipėdos kraštui bei kiti Lietuvos pareigūnai.
Klaipėdos sukilimo metu Turgaus gatve link prefektūros stengėsi prasiveržti puolė lietuvių sukilėlių grupės. 1923 m. sausio 15 d. apie 10 val. prasidėjo II grupės, vadovaujamos Mykolo Kalmanto, puolimas nuo Rumpiškės Klaipėdos centro link siekiant užimti prefektūrą. Pati gatvė, kaip ir kitos centrinės miesto gatvės, buvo užversta rąstais ir aptverta spygliuotomis užtvaromis. Prancūzų šauliai ir vietiniai savanoriai šaudė į puolančiuosius pro pastatų langus ir nuo stogų. Pro langus šturmą stebėjo Klaipėdos gyventojai. Šturmo metu šioje gatvėje buvo sužeisti ir mirė du civiliai – 42 metų Memeler Handelsbank AG banko direktorius bankininkas Maksas Grosas ir 34 metų metų Max Nafthal įmonės medienos Maksas Sprogies.
Turgaus gatvėje prefektūros šturmo metu žuvo Lietuvos sąjungos Kėdainių skyriaus šaulys Flioras Lukšys ir 8-ojo pėstininkų pulko eilinis Jonas Petkus.
Turgaus gatvės perspektyva iš vakarų pusės (LIMIS archyvo nuotrauka)
Savanorių armijos karių atminimo nuotrauka (LIMIS archyvo nuotrauka)
Turgaus gatvė (LJM arhyvo nuotrauka)
Klaipėdos senamiestis (LJM arhyvo nuotrauka)
Turgaus gatvė (LCVA archyvo nuotrauka)
Prefektūra
Dabartinė Sukilėlių gatvė buvo vadinama Perkasų (Griovų) gatve, kuri pylimu skyrė pilies citadelę nuo senamiesčio. Po didžiojo Klaipėdos gaisro šioje vietoje buvo pastatytas pastatas vadinamas „tarnybine“ (Dienerei). 1921–1923 m. pastate Perkasų g. 3 veikė Prefektūros, vėliau – Prancūzijos vyriausiojo komisariato būstinė, čia buvo Gabrielio Petisne darbo kabinetas ir administracinės patalpos. Po 1923 m. vasario 20 d. čia buvo Lietuvos valstybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui A. Smetonos būstinė, o iki 1925 m. birželio mėn. veikė Klaipėdos krašto gubernatūra.
1923 m. sausio 15 d. šioje vietoje vyko kulminacinis Klaipėdos operacijos momentas – Prefektūros šturmas. Ypatingosios rinktinės II grupės puolimo metu miesto gatvėse „sukilėliai“ buvo apšaudomi nuo namų stogų ir per langus. Dėl apšaudymo „sukilėlių“ grupės pajėgos pasklido po miesto gatves. Mesdamas granatą pro pastato langą šturmuojant prefektūrą žuvo 8-ojo pėstininkų pulko kapitonas Viktoras Burokevičius. Po to kai kitas „sukilėlis“ metė antrą granatą, prancūzų šauliai kapituliavo. Pastate gynėsi apie 80 XXI-ojo pėsčiųjų šaulių bataliono kareivių, keli karininkai ir komisaras Gabrielis Petisnė, kurie buvo nuginkluoti. Raporte M. Kalmantas rašė: „Puolant Prefektūrą buvo užmušta keletas sukilėlių todėl veikti reikėjo sustiprintai ir skubiai, kad nenupultų mūsų moralės jėgos. Greitai suradau karininką Šepetį, kuris buvo surinkęs vienon vieton apie būrį sukilėlių. Jam įsakiau su tuo būriu surasti mažiau apšaudomą vietą prislinkti prie Prefektūros namo ir greičiausiu laiku granatomis išmušti iš to namo ten esantį priešą. Neužilgo karininkui Šepečiui pasisekė prisiartinti prie namo ir mesti keletą granatų tuo pat laiku iš kitos pusės buvo pastatyti ant namų stogų lengvi kulkosvaidžiai kurie atidengė ugnį į Prefektūros langus. Po sustiprintos kulkosvaidžių ir granatų ugnies priešo ugnis buvo nuslopinta ir veikiai pasirodė iš Prefektūros lango balta vėliava. Šis drąsus žygis karininkui Šepečiui (leitenantui Burokevičiui) ir keliems sukilėliams kainavo gyvybės, bet per jų aukas įėjom į Prefektūrą apie 13 ½ val. […] Užėjus į kambarį kur buvo komisaras Petisne jis stovėjo labai prislėgtame ūpe. Bet man mandagiai pradėjus kalbėti, kad mes su francūzais muštis nenorime, bet mes norim sutvarkyti tiktai lietuvių valdžią Klaipėdos krašte, jis tuoj įsidrąsino, atsisėdo ir užklausė kas aš per vienas. Trumpai atsakius Bajoras pareikalavo dokumentų į ką trumpai prisiėjo atsakyti parodžius revolverį vietoj dokumentų. Jis tuoj nusiramino ir pradėjo klausti ar pažįstu aš sukilėlių vadą Budrį su kuriuo jis notomis vedė derybas“.
Po derybų tarp prancūzų ir lietuvių tos pačios dienos vakarą į prefektūrą atvykus Jonui Budriui – Polovinskui, prancūzams buvo grąžinti visi ginklai paimti karinės operacijos metu, o šie atsidėkodami atidavė lietuvių automobilį. Visi prancūzų ir lietuvių belaisviai buvo paleisti. Tolesnių derybų metu buvo nustatyta neutrali zona, į kurią neturėjo teisės įeiti lietuvių „sukilėliai“ ir ginkluoti prancūzų šauliai.
Savanoriai prie prefektūros po Prancūzijos įgulos kapituliacijos (LIMIS archyvo nuotrauka)
Aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio A. Smetonos atvykimas (LIMIS archyvo nuotrauka)
Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai, šauliai A. Žalimas ir T. Jadenkus (LIMIS archyvo nuotrauka)
Prefektūra (LIMIS archyvo nuotrauka)
Lietuvos valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonija (LIMIS archyvo nuotrauka)
Burokevičaius portretas (LCVA archyvo nuotrauka)
Planavimas (LCVA archyvo nuotrauka)
Teatro aikštė
Naujojo Turgaus aikštė buvo atidaryta 1819 metais, užpylus dalį pilies griovių. Turguje buvo pardavinėjam mėsa ir kiti produktai. 1860 metais Naujojo Turgaus pakraštyje buvo pastatyta turgaus halė. Šalia prie Dangės upės veikė Žuvų turgus, kuriame šviežias ir rūkytas žuvis pardavinėdavo Kuršių nerijos žvejai. 1819 metais Turgaus aikštėje buvo pastatytas klasicistinio stiliaus miesto teatras. Po Didžiojo gaisro teatro pastatas buvo atstatytas ir rekonstruotas 1893 metais neoklasicizmo stiliumi. 1912 metais buvo pastatytas fontanas skirtas Klaipėdoje gimusio poeto Simono Dacho atminimui. Ant paminklo pjedestalo buvo įrengta bronzinė Taravos Anikės figūra. Paminklas dingo Antrojo pasaulinio karo metais ir buvo atstatytas tik 1989 metais.
1923 m. vasario 16 d. Paryžiuje buvo priimtas nutarimas suteikti Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą. 1923 m. vasario 20 dieną prancūzų įgula išsikraustė iš Klaipėdos kareivinių, o lietuvių kariniai daliniai iškilmingai įžengė į miestą ir surengė paradą Turgaus aikštėje. Šioje aikštėje vykdavo Lietuvos kariuomenės paradai ir valstybinių švenčių minėjimai į kuriuos atvykdavo Lietuvos prezidentai. 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos, pagal kurią Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija kartu su JAV perdavė Lietuvai Konvencijoje numatytomis sąlygomis visas teises teritorijoje tarp Baltijos jūros ir Rytų Prūsijos rytinės sienos. Klaipėdos krašto perdavimas Lietuvai buvo įtvirtintas tarptautiniais susitarimais. 1924 m. gegužės mėnesį Turgaus aikštėje vyko minėjimas ir paradas Klaipėdos konvencijos pasirašymo proga, į kurį atvyko Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas – vienas iš Klaipėdos
Teatro aikštė (LCVA archyvo nuotrauka)
Teatro aikštė (LCVA archyvo nuotrauka)
Pilies tiltas
Medinis vartomas tiltas, dabartinio Pilies tilto vietoje buvo pavadintas Prūsijos karaliaus Wilhelmo III sūnaus princo Friedricho Karolio vardu, buvo pastatytas 1829 metais. Iki tol žmones ir krovinius per Dangės upę kilnojo keltai. 1877- 1878 metais tiltas buvo perstatytas, o 1904 metais medinis Karolio tiltas pakeistas metaliniu su jugendo stiliui būdingais elementais. 1908 metais Karolio tiltas buvo rekonstruotas – įrengta 17 metrų praplauka laivams. Per tiltą buvo nutiesta tramvajaus linija Menragės švyturys – Smeltė.
Klaipėdos operacijos metu 1923 m. sausio 15 d. rytą lietuvių sukilėlių 1 ir 3 būriai, vadovaujami kpt. Jurgio Astupėno įžengę į miestą tiltu Liepų gatvėje prie Luizės dvaro, pasiuntę šaulių kuopą į Klaipėdos geležinkelio stotį, nužygiavo Liepų ir Dangės gatvėmis ir užėmė abu miesto tiltus.
Savanoriai ant Karlo tilto (LIMIS archyvo nuotrauka)
Biržos tiltas (LCVA archyvo nuotrauka)
Pakeltas biržos tiltas (LCVA archyvo nuotrauka)
Žiemos uostas
Iki XIX a. antrosios pusės krova vykdavo Dangės upėje, o medienos sankrovos aikštelės buvo marių pakrantėje Smeltėje. Laivyba trukdė gamtinės kliūtys. Smėlis iš Kuršių nerijos nuolatos užpustydavo uosto sąsiaurį, todėl gylis prie uosto vartų svyravo tik nuo 4,4 iki 5 metrų. 1834 m. surinkę reikiamą pinigų sumą Klaipėdos miesto pirkliai pradėjo Šiaurės molo statybą, kuri truko penkiasdešimt metų. 1855 metais Klaipėdos pirkliai į dešinę nuo Danės žiočių pradėjo statyti naują uostą vadinamą Žiemos uostu. Nuo 1870 metų prie uosto statybos ir uosto farvaterio gilinimo darbų prisidėjo valstybė, kadangi gilinimo darbams trukdė akmenys, kurių iškėlimui reikėjo didelių investicijų. 1880 metais naujasis Žiemos uostas buvo baigtas. 1920-1923 metais Klaipėdos (Žiemos) uostą siekdami apsirūpinti kuru ir maisto produktais aplankydavo lenkų, anglų ir prancūzų (kurie kartu ir palaikė prancūzų įgulą) karo laivai. 1922 m. liepos mėn. Prancūzijos nacionalinės šventės – Bastilijos paėmimo dienos proga – Klaipėdą aplankė prancūzų kreiseris Jules Michelet, kuriame vyko priėmimas.
Klaipėdos operacijos metu iš įvairių uostų į Klaipėdą padėti prancūzų įgulai ir sustiprinti Antantės moralinį autoritetą buvo pasiųsti prancūzų ir anglų karo laivai, kuri švartavosi Žiemos uoste. 1923 m. sausio 17 d. Ambasadorių konferencija nutarė pasiųsti į Klaipėdą komisiją, vadovaujamą prancūzų diplomato Geoges Clinchat. Tą pačią dieną į Klaipėdos uostą įplaukė anglų karo laivas „Caledon“, o sausio 18 d. – prancūzų minininkai „Algerien“ ir „Senegalais“. 1923 m. sausio 22 d. sunkusis kreiseris „Voltaire“ atplaukė į Klaipėdą, bet stovėjo išoriniame reide, nes dėl negilaus farvaterio negalėjo įplaukti į uostą. 1923 m. sausio 24 d. į uostą įplaukė prancūzų karo laivas „Durance“. Vasario 1 dieną, kad prancūzai galėtų apsirūpinti maisto produktais laivas “Senegalais“ išplaukė jų pargabenti į Liepoją. Po Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai prancūzai pradėjo evakuaciją. 1923 m. vasario 16-18 dienomis į karo laivą „Durance“ buvo pakrauti XXI -ojo pėsčiųjų šaulių bataliono ginklai, inventorius, mašinos ir nugabenti į “Voltaire”. 1923 m. vasario 19 d. 7:30 prancūzų šaulių įgula kareivinėse atidavė pagarbą nuleidžiamai vėliavai, su orkestru, kuris grojo „Marseljietę“ išėjo iš kareivinių nužygiavo į Žiemos uostą, įsėdo į laivą „Aillette “, kuris juos nugabeno į „Voltaire“. 1923 m. vasario 19 d. 12 val. „Voltaire“ išplaukė iš Klaipėdos į Šerburgo uostą. Iš Klaipėdos išplaukė ir „Caledon“ ir „Senegalais“ su Ypatingosios komisijos nariais ir prancūzų kariškiais.
Prancūzijos karo laivai Klaipėdos uoste (LIMIS archyvo nuotrauka)
Klaipėda. D. Britanijos karo laivo “Caledon” įgula laivo denyje (LIMIS archyvo nuotrauka)
Senoji perkėla (LCVA archyvo nuotrauka)
Rotušė
Dabartinis rotušės pastatas buvo pastatytas miesto ekonominio klestėjimo laikais. 1872 m. pirklys ir Danijos konsulo Lorenzas Lorckas už žmonos kraitį pastatė dviaukštį gyvenamąjį namą su dviem šoniniais fligeliais, o dideliame sode už jo – sodo paviljoną ir šiltnamį su oranžerija. Kaip rašė Klaipėdą aplankęs keliautojas namas yra „itališkojo stiliaus, pastatytas pagal kilmingųjų skonį “. Kad nebūtų užstatytas vaizdas į Dangės upę Lorckas įsigijo priešais stovėjusį sklypą, kuriame dabar stovi Žvejo skulptūra. Šiame pastate – gražiausiame visame mieste – Napoleono armijai įžengus į Berlyną, 1807 – 1808 metais apsistojo Prūsijos valdovas Frydrichas Wilhelmas III su žmona Luize. 1907 metais kovų su Napoleonu 100 metų sukakties proga buvo atidengtas Borusijos paminklas, vadintas „tautiniu paminklu“ (Nationaldenkmal). Paminklas buvo nuverstas 1923 m. pavasarį riaušių metu, atstatytas 1938 metų rudenį nacionalsocialistinio pakilimo metais ir dingo Antrojo pasaulinio karo metu. Šioje vietoje nuo 1971 metų stovi Žvejo skulptūra. 1920 m. vasario 15 d. Rotušės pastate įvyko oficiali Klaipėdos krašto perdavimo ceremonija Santarvei (prancūzų pajėgoms), o šalia Borusijos paminklo įvyko iškilmingas paradas ir karių rikiuotė.
Viktorijos viešbutis
„Viktorijos“ viešbutis yra viena iš nedaugelio įstaigų Klaipėdoje nuo XVII a. vystantį veiką toje pačioje vietoje. Nuo XVIII a. antrosios pusės šioje vietoje veikė „Baltojo žirgo“ karčiama. XIX a. jis priklausė turtingam pirkliui, kuri čia turėjo sandėlį. Šalia karčiamos veikė vasaros sodas su paviljonu, XIX a. antroje pusėje pasikeitus savininkui pasikeitė ir viešbučio pavadinimas – juo tapo „Viktorija“. Viešbutis buvo rekonstruotas ir tapo prestižiniu Klaipėdos viešbučiu, kurio karietos laukdavo svečių prie geležinkelio stoties ir garlaivių prieplaukų. 1922 m. viešbutis dar kartą buvo rekonstruotas, jame įrengtas centrinis šildymas, čia veikė pirmos klasės kavinė – restoranas.
Tarpukario metais šiame viešbutyje įvyko priėmimai skirti paminėti Klaipėdos krašto prijungimą, iškilmingi priėmimai Lietuvos valstybinių švenčių progomis, lietuviškų organizacijų rengiami pobūviai, koncertai, paskaitos ir pan.
Biržos tiltas/paminklas “Arka”/Danės skveras (istorinis pavadinimas “Dangės skveras”)
Vietoje, kurioje per Dangės upę susijungia senamiestis su naujamiesčiu nuo Vokiečių Ordino laikų stovėjo pagrindinis miesto tiltas iki XVIII a. antrosios pusės turėjęs strateginę reikšmę. Biržos tiktas turėjo ne tik strateginę reikšmę, bet ir duodavo miestui nemažai pajamų – kiekvienas praplaukiantis laivas turėjo mokėti miestui tilto pakėlimo mokestį. Tilto viduryje buvo atidaromas nedidelis plyšys, kad galėtų pralysti laivų stiebai. Iki XIX a. vidurio šis tiltas buvo vienintelis tranzitinis tiltas miesto centre. 1879 m. buvo pastatytas naujas varstomas metalinis tiltas ant mūrinių atramų. Varstomo tilto anga buvo apie 19 metrų. 1904 metais per Biržos tiltą, po rekonstrukcijos pradėjo važinėti tramvajus Geležinkelio stotis – Smeltė. Senasis tiltas buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais.
Klaipėdos operacijos metu 1923 m. sausio 15 d. rytą lietuvių sukilėlių 1 ir 3 būriai, vadovaujami kpt. Jurgio Astupėno, įžengę į miestą tiltu Liepų gatvėje prie Luizės dvaro, nužygiavo Liepų ir Dangės gatvėmis ir užėmė abu miesto tiltus.
Paminklas “Arka” yra skirtas Tilžės akto 85 metų ir „Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo 80-mečiui“ paminėti ir pastatytas 2003 metais privačia iniciatyva ir rėmėjų lėšomis. Iniciatyvinės grupės, kuriai vadovavo tuometinis Seimo narys klaipėdietis Valentinas Greičiūnas, dėka atsiradęs paminklas sveria 150 tonų ir yra 8,5 m aukščio. Skulptūros mažoji kolona iš raudonojo granito simbolizuoja Mažąją Lietuvą ir jos kultūrinį paveldą, o pilkoji – Didžiąją Lietuvą. Paminklo viršuje rašytojos Ievos Simonaitytės žodžiai, parašyti prabėgus mėnesiui po 1923 m. sukilimo: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“
Tiltas per Dangę Klaipėdoje (LIMIS archyvo nuotrauka)
Biržos tiltas (LIMIS archyvo nuotrauka)
Tiltas per Dangę Klaipėdoje (LIMIS archyvo nuotrauka)
Danės krantinė (istorinis pavadinimas “Dangės krantinė”)
Nuo XIX a. vidurio Dangės pakrantėje (Luizės gatvėje) atsirado administracinių įstaigų – birža, paštas, rotušė, o prie Karolio (Pilies) tilto 1821 metais buvo pastatyta klasicistinio stiliaus muitinė. Pagalbiniais muitinės pastatai tęsėsi Dangės pakrante. 1856 prie Dangės po Didžiojo gaisro buvo pastatytas naujas biržos pastatas – svarbus miesto architektūrinis akcentas. Į rytus Dangės pakrantėje (dabar – „Klaipėdos energijos“ pastatai) buvo rengiama mediena burlaiviams, sankrovos aikštelės. Tokiu būdu Naujamiestyje susiformavo naujas administracinis Klaipėdos centras. Dangės pakrantė tarp abiejų tiltų tapo miesto centrine vieta, kuri beveik visiškai buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais.
Danės krantinė (LCVA archyvo nuotrauka)
„Luminor“ bankas/ Vyriausiojo komisaro rezidencija. Liepų g.10
Liepų gatvė buvo pradėta tvarkyti 1807 metais į miestą atvykus karališkajai porai – ji buvo išgrįsta, kad tiktų „aukštųjų karališkųjų valdovų pasivaikščiojimui ir kasdienėms leibgvardijos pratyboms“. Nors Liepų gatvėje turtingi pirkliai statėsi namus nuo XVIII a. antrosios pusės, dabartinį vaizdą gatvė įgavo XIX amžiuje, kuomet po Didžiojo 1854 metų Klaipėdos gaisro mieste prasidėjo didelės statybos. Liepų gatvėje turtingi verslininkai ir valdininkai turėjo namus – rezidencijas, kuriuose ne tik gyveno, bet ir turėjo kontoras. 1893 metais Liepų gatvėje, pirklio Angelanderio namų („Karališkojo pašto“) vietoje, buvo pastatytas miesto paštas, kuriame yra trijų stilių samplaika – neogotikos, klasicizmo ir jugendo, tačiau dominuoja neogotika. 1896 m. Liepų alėjos pradžioje iškilo bronzinis paminklas pirmajam Vokietijos imperatoriui Wilhelmui I. Paminklas buvo nuverstas 1924 metų pavasarį riaušių Klaipėdoje metu, atstatytas 1938 metų rudenį kitoje vietoje (dabartinės K. Donelaičio aikštės pakraštyje) ir dingo po Antrojo pasaulinio karo.
Aleksandro gatvės nr. 3 namas (dabar Liepų g. 10) XX a. pradžioje priklausė pirkliui ir bankininkui Aleksanderiui. Viename pirmojo aukšto pastate buvo Tarptautinio banko kontora. Namas išsiskiria puošniu interjeru, gera apdaila, lubų freskomis.
1921-1923 metais pastatas tapo Santarvės vyriausiojo komisaro Žano Gabrielio Petisne rezidencija ir gyvenamąja vieta. Jame vykdavo susitikimai su oficialiomis delegacijomis, posėdžiai, vietos elito, užsienio delegacijų bei prancūzų karo laivyno delegacijų priėmimai.
Negaunant jokių nurodymų iš vadovybės, kpt. Jurgio Astupėno iniciatyva sausio 15 d. 1-ojo ir 3-iojo užtvarų būriai užėmė abu tiltus. Apie tai buvo pranešta štabui, iš kurio atėjo įsakymas sulaukus 50 šaulių pastiprinimo eiti į miesto centrą ir iš dešiniojo kranto užimti ten buvusius du tiltus per upę. Šauliai atvyko 10:15 val., ir kuopa pradėjo vykdyti užduotį judėdama gatve palei Dangės upę ir Liepų gatve. Liepų gatvėje už skerdyklos prie dujų fabriko 25 šauliai buvo pasiųsti užimti Klaipėdos geležinkelio stoties.
Pastatas Aleksandro (dabar Liepų) gatvėje (LIMIS archyvo nuotrauka)
Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės viešoji biblioteka/Prancūzijos karinės misijos vadovo rezidencija
Vienas turtingiausių Klaipėdos gyventojų slaptasis prekybos patarėjas, miško pirklys ir Klaipėdos pirklių organizacijos vadovas Hermanas Gerlachas 1875 metais pastatė „vokiško“ neorenesansinio stiliaus namą – rezidenciją Liepojos gatvėje. Naujamiesčio sklypuose architektai galėjo būti išradingesni, nes nereikėjo derintis prie gretimų pastatų. Šis pastatas išsiskiria savo puošimu, asimetrišku planavimu, tuo, kad pagrindinis įėjimas į pastatą yra ne centre, o krašte. Kieme taip pat buvo ūkiniai pastatai, sodas, šulinys.
Prancūzų įgula – XXI-asis pėsčiųjų šaulių batalionas 1920 m. vasario 15 d. atvyko į Klaipėdą, o Prancūzijos karinės misijos vadovo štabas įsikūrė pastate Liepojos g. 6. Brigados generolas Dominique Joseph Odry su šeima (žmona ir 4 vaikai) iki 1921 metų gyveno šiame pastate.
Dominique Joseph Odry gimė Constantine departamente Alžyre. 1883 metais pradėjo tarnauti kariuomenėje. 1893 m. dalyvavo užkariaujant Dahomėją. Baigė Karo akademiją. Padėjo atkurti Lenkijos ginkluotąsias pajėgas. Iš Lenkijos jis buvo komandiruotas į Klaipėdą ir atšauktas 1921 metais. Klaipėdos krašte Dominique Odry bendravo su lietuvių ir lenkų bajorija (grafais Tiškevičiais), o ne su vietos vokiečių elitu. Apdovanotas Garbės legione kryžiumi. Iki 1927 m. ėjo Constantine mieste (Alžyras) dislokuotos divizijos vado pareigas. Mirė sulaukęs 99 metų Constantine mieste.
Medienos pirklio H. Gerlacho namas Liepojos gatvėje (LIMIS archyvo nuotrauka)
Klaipėdos atvadavimas 1923 m. (LCVA archyvo nuotrauka)
Geležinkelio stotis
Geležinkelio linija Klaipėda – Tilžė buvo nutiesta 1874–1875 metais. 1875 metais per Dangę buvo pastatytas mūrinis geležinkelio tiltas. Geležinkelio ruožas padėjo Klaipėdai įsiterpti į Prūsijos Rytų geležinkelio (Ostbahn) trasą, kuria buvo gabenami įvairūs kroviniai ir kuri padėjo Klaipėdos Žiemos uostą sujungti geležinkelio linija. Valstybinio geležinkelio stotis buvo pastatyta 1875 metais vietoje kurioje seniau driekėsi ganyklos ir pievos. Stotis buvo pastatyta pagal 1850 m. Prūsijoje priimtus reikalavimus- joje turėjo būti bilietų kasa, bagažo patalpa, raštinė, restoranas, šalia stoties – skveras poilsiui, o į stotį einanti gatvė (Bahnhof) turėjo būti apsodinta medžiais. Klaipėdos geležinkelio stotis – neoklasicistinio stiliaus pastatas. Prie stoties keliautojų laukdavo vežikai (vėliau – automobiliai) nuveždavę juos į viešbučius. XX a. pradžioje iš Smeltės per miesto centrą į stotį ėjo tramvajus.
1901 m. prie geležinkelio stoties atsirado nauji pastatai, buvo pasodinta graži liepų alėja atvykstančius keleivius kreipiančius į Geležinkelio stoties gatvę (Banhofstrasse, dabar S. Nėries gatvė).
Prancūzų XXI pėsčiųjų šaulių batalionas (viso apie 750 karių) 1920 m. vasario 15 dieną atvyko į Klaipėdos geležinkelio stotį. Vasario 15 d. Klaipėdos miesto rotušėje įvyko oficiali Klaipėdos krašto perdavimo ceremonija.
Per Klaipėdos stotį iš Prancūzijos per Lenkiją ir Vokietiją nuolatos buvo gabenamas aprūpinimas (konservuoti maisto produktai, vynas, šampanas, muilas, odekolonas) prancūzų įgulai.
Klaipėdos operacijos sausio 15 dieną apie vidurdienį 25 šauliai buvo pasiųsti užimti geležinkelio stotį. Sausio 17 d. eilinio Juozo Pleščio, šaulio Flioro Lukšio ir 8 pėstininkų pulko ltn. Viktoro Burokevičiaus palaikai iš Klaipėdos geležinkelio stoties buvo išgabenti traukinio vagonu į Kėdainius ir palaidoti Kėdainių miesto kapinėse.
Iškilmingas Prancūzijos senatoriaus Anatole de Monzie sutikimas geležinkelio stotyje (LIMIS archyvo nuotrauka)
Bahnhof (Klaipėda. Geležinkelio stotis) (LIMIS archyvo nuotrauka)
Geležinkelio stotis (LCVA archyvo nuotrauka)
Klaipėdos universitetas/Kareivinės
Vokiečių architektūros teoretikai siūlė kareivines statyti panašias į viduramžių pilis (toks stilius kartais vadinamas „Ordino stiliumi“). Ši idėja buvo įgyvendinta statant Klaipėdos kareivines: kareivinių korpusai papuošti laiptuotais frontonais, smailiaarkinėmis nišomis. Laikantis Rytų Prūsijos gotikos tradicijų, neogotikiniai pastatai buvo statomis iš raudonų plytų. Kareivinės buvo pastatytos 1904–1907 m. Kareivinių kompleksą sudarė aštuoni neogotikinės architektūros pastatai, iš kurių iki šių dienų yra išlikę šeši pagalbiniai pastatai. Vieno aukšto pastate su bokšteliu, pastatytame simetriškai tarp dviejų gyvenamųjų kareivių korpusų ir kiek nuo jų atitrauktame, buvo virtuvė, puskarininkių ir kareivių valgyklos. Kareivinių kompleksui priklausė šiauriau pačių kareivinių pastatų buvusiame smėlyne įrengtas didelis pratybų laukas (Exerzierplatz) bei dar toliau į šiaurę, pamiškėje, suformuotas šaudymo laukas su keliais šaudymo koridoriais ir stendais, kur vykdavo bataliono šaudymo pratybos.
1907–1914 m. kareivinėse buvo dislokuota Klaipėdos įgula – Prūsijos kariuomenės (Hermanno von Boyeno pėstininkų pulko III batalionas. 1914–1920 m.: kareivinėse dislokuotos Tilžės landšturmo pėstininkų bataliono kuopos kareivinėse dislokuota Klaipėdos įgula – Prancūzijos kariuomenės XXI pėsčiųjų šaulių batalionas 1923–1939 m.: kareivinėse dislokuota Klaipėdos įgula – Lietuvos kariuomenės 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio bei 6-asis pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulkai. 1939–1945 m. vokiečių jūrų artilerijos batalionas 1945–1993 m.: kareivinėse dislokuotos sovietų armijos dalys. 1993 m.: senuosius kareivinių pastatus perėmė Klaipėdos universitetas.
Prancūzų įgula – XXI pėsčiųjų šaulių batalionas, pagal Versalio taikos sutartį 1920 m. vasario mėn. atvykęs į Klaipėdą įsikūrė Klaipėdos kareivinėse, kuriose buvo iki Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. 1923 m. vasario 19 d. 7:30 val. prancūzų šaulių įgula atidavė pagarbą nuleidžiamai vėliavai, su orkestru, kuris grojo „Marseljietę“ išėjo iš kareivinių nužygiavo į Žiemos uostą, įsėdo į laivą „Aillette “, kuris juos nugabeno į „Voltaire“.
2006 m. rugsėjo 4 d. Aloyzo ir Reginos Kuzmarskių iniciatyva prie KU rektorato pastato buvo pastatytas paminklas (biustas) Ernestui Galvanauskui (skulpt. Vytautas Balsys).
Lietuvos ir užsienio valstybių atstovai prie Klaipėdos kareivinių (LIMIS archyvo nuotrauka)
Lietuvos kariuomenės įgulos Klaipėdoje kariai su orkestru priešaky žygiuoja į pamaldas (LIMIS archyvo nuotrauka)
Karių nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Karininko P. Tarasenko nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Klaipėdos kareivinės (LCVA archyvo nuotrauka)
Senosios kapinės/paminklas “Žuvusiems už krašto laisvę”
Senosios miesto kapinės (dabar Skulptūrų parkas) Liepų ir Trilapio gatvių sankirtoje buvo atidarytos 1820 metais. Čia buvo laidojami visų religijų (išskyrus judėjus) mirusieji. Kapinėse buvo daug šeimos rūsių. Miesto kapinės buvo išplėštos ir pradėtos naikinti po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžiai jos nerūpėjo. 1978 metais jos buvo galutinai sunaikintos ir šioje vietoje buvo įkurtas Skulptūrų parkas. Klaipėdos „sukilimo“ metu žuvo Karo mokyklos kpt. E. Noreika, kariūnas V. Stašelis, 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko ltn. V. Burokevičius, Karo milicijos mokyklos eil. Vincas Vilkas, 1-ojo husarų pulko eil. J. Simonavičius, 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko eiliniai Adolfas Viliūnas ir Povilas Trinkūnas, 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko eil. Jonas Petkus, šauliai Flioras Lukšys, Povilas Jasaitis, Jonas Plekštys ir Antanas Ubavičius. Po Klaipėdos užėmimo buvo įsakyta žuvusius Lietuvos karius išvežti palaidoti Į Lietuvą, nes buvo siekiama nuslėpti Lietuvos kariuomenės karių dalyvavimą.
1923 m. sausio 20 dieną Klaipėdos miesto kapinėse iškilmingai buvo palaidoti šauliai F. Lukšys, J. Plekštys ir A. Ubavičius. 1923 m. sausio 22 d. netoli dabartinio paminklo buvo palaidotas Amerikos lietuvis, sukilimo rėmėjas A. Martus, kuris mirė nuo dėmėtosios šiltinės.
1925 metais Klaipėdos šaulių rinktinės iniciatyva iš Nemirsetos buvo atgabentas granitinis obeliskas, žymėjęs buvusią Vokietijos ir Rusijos sieną. Obeliską pritaikė ir tvorelę suprojektavo klaipėdietis dalininkas Adomas Brakas. 1925 m. rugsėjo 27 d. paminklas „Žuvusiems už krašto laisvę“ buvo iškilmingai atidengtas dalyvaujant evangelikų liuteronų kunigui Viliui Gaigalaičiui ir buvusiam sukilimo vadui, Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Budriui- Polovinskui. Paminklas išliko ir sovietiniais metais, tiktai 1971 m. nuo obelisko buvo pašalintas užrašas „LŠS XX rinktinė“, o metaliniai stulpeliai buvo pakeisti – vietoj Gediminaičių stulpų ant granitinių stulpelių atsirado Neptūno trišakiai. Atgavus Nepriklausomybę paminklas buvo restauruotas ir įgijo pirminę išvaizdą.
Senosios kapinės (LCVA archyvo nuotrauka)
Maršrutas Nr. 2
Sendvaris
Sendvaris (Althof), Bajoriškasis Sendvaris (Adl. Althof) – seniausias dvaras Klaipėdos apylinkėse. Vokiečių Ordino laikais XIV a. čia veikė galvijų kiemas ir kuriame buvo laikomi gyvuliai. Čia auginamų galvijų mėsa buvo aprūpinama Klaipėdos pilies įgula. Dvare buvo laikomos avys, kurių mėsa ir kailiais buvo aprūpinami Ordino riteriai. Vėliau dvare buvo laikomos melžiamos karvės, buvo suformuota vandens tvenkinių sistema, pastatytas malūnas.
Pirmojo pasaulinio karo metais mūšiu metu dvaras ir prie plento į Klaipėdą stovėję ūkiniai pastatai visiškai sudegė. Karo pabaigoje dvaras iš dalies buvo atstatytas ir vėl pradėjo ūkinę veiklą. Per Antrąjį pasaulinį karą dauguma Sendvario pastatų liko nesugriauti. Pokariu čia veikė mokykla. Šiuo metu dvaro vietoje yra įsikūrusios įvairios verslo ir logistikos įmonės, sandėliai, turgus.
Sendvaris buvo „raktas į Klaipėdą“. Pro jį ėjo du strateginiai keliai į Gargždus ir Tilžę (Šilutę), bei geležinkelis iš Klaipėdos į Tilžę (Šilutę). Sendvaryje rengdamiesi lietuvių puolimui prancūzai išsikasė apkasus, parengė įtvirtinimus ir kulkosvaidžių lizdus.
Sendvario užėmimas pareikalavo daugiausia „sukilėlių“ aukų. 1923 m. sausio 12 d. apie 18:00 val. Ypatingosios rinktinės I grupės 4-oji kuopa gavo įsakymą užimti ruožą tarp Joniškės ir Rumpiškės netoli Sendvario ir susidūrė su priešu. Prie plento ir geležinkelio susikirtimo apie 19:00 – 20:00 val. įvyko susišaudymas su žandarais, 4 vokiečių žandarai pateko į nelaisvę, vienas buvo sužeistas. o 34 metų Krašto policijos vyr. vachmistras Franzas Juschka žuvo nuo šūvio į galvą. Ypatingosios rinktinės I grupės 4-oji kuopa, kurios branduolį sudarė kpt. P. Strielnieko vadovaujamos 5-ojo pėstininkų pulko kuopos kariai, sausio 15 d. 2:30 val. gavo įsakymą 3:30 val. pradėti Sendvario puolimą. Tačiau iš šiaurės pusės Sendvarį puolę „sukilėliai“ dėl tamsos (jų uniformos gerai matėsi snieguotose laukuose) ir prasto oro (smarkios pūgos) pateko į kulkosvaidžių ugnį.
J. Budrys – Polvinskas vėliau prisiminė: „Įėjus į Klaipėdos kraštą, pažinau kapitoną Strelnieką asmeniškai. Padarė gerą kariškio ir žmogaus įspūdį. Deja, jam buvau pavedęs paimti Sendvarį (Althofą). Vietoj to, kad pats atliktų tą užduotį, pasiuntė jauną leitenantą Girnių su 50 žmonių. Girnių pažinojau kaip alkoholiką ir skandalistą. Leitenantas Girnius paėmė Sendvarį, neva ieškojo dvare ginklų, bet pasitenkino rasta bonka konjako. Seni vokiečių puskarininkiai – policijos žandarai, pamatę situaciją […] ir paleido porą kulkosvaidžių, neleisdami niekam išeiti iš dvaro namų. Po tylos ir kapitono Strelnieko pranešimo telefonu apie dvaro paėmimą, išėjau į lauką ir išgirdau ne mūsų kulkosvaidžių ugnį. Vėl nuskubėjau prie telefono ir klausiu Strelnieko, kas atsitiko, kas čia – negi kontrataka. Kapitonas Strelniekas negalėjo man tiksliai atsakyti, tad įsakiau jam[,] perspėjus kaimynus, su likusia kuopos dalimi eiti pirmyn. Vėliau Klaipėdoje kapitonas Strelniekas su kapitonu Kalmantu praleisdavo laiką aludėse“.
Iš 15 pasiųstų kovotojų – žvalgų penki (Adolfas Viliūnas, Povilas Trinkūnas, Jonas Simonavičius, Jonas Pleštys ir Algirdas Jesaitis) žuvo nuo tiesioginės kulkosvaidžių ugnies, 1 buvo sužeistas, tačiau likusieji 9 vyrai įsiveržė į Sendvarį ir, mėtydami rankines granatas, privertė priešą pasiduoti. Viso į lietuvių nelaisvę pateko 34 kovotojai (tarp jų prancūzų karininkas, 6 prancūzų šauliai ir 25 žandarai), buvo paimti 4 lengvieji kulkosvaidžiai. Sausio 13 d apie 4:00 val. Sendvaris buvo užimtas ir tapo atsparos punktu Klaipėdos puolimui.
Sendvario dvaro rūmų fasadas ir centrinis įėjimas į pastatą (LIMIS archyvo nuotrauka)
Sendvario senieji tvartai (LIMIS archyvo nuotrauka)
Įvažiavimas į Sendvario dvaro kiemą (LIMIS archyvo nuotrauka)
Schema su lietuvių pozicijomis į rytus nuo dvaro (LCVA archyvo nuotrauka)
Grupės nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Grupės nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Rumpiškė
Rumpiškės dvaras (Rumpischken) buvo pavadintas savininko Rupellio vardu.XVII a. dvaras plėtėsi tarp Kuršių marių ir Sendvario, pelkėtoje vietoje, kurią reikėjo nusausinti. XVIII a. Rumpiškės dvare buvo gražiai sutvarkytas sodas, įrengti ištaigingi ir turtingi dvaro rūmai, ežerėlis. Dvaras smarkiai nukentėjo per Septynerių metų karą ir buvo visiškai sugriautas, Tik 1905 m. buvo nutiestas kelias iš Klaipėdos miesto į Rumpiškę. XX a. pradžioje dvare veikė nedidelis mašinų fabrikas.
Rumpiškės pievose buvo patogi vieta oro susisiekimui, tad 1922 m. spalį čia kaip tarpinėje stotelėje pradėjo leistis lėktuvai gabenę oro paštą maršrutu Ryga – Karaliaučius- Dancigas. Po 1923 m. Rumpiškės dvarą nupirko Klaipėdos miestas ir pritaikė jį aerodromui. 1923 m. „Junkers“ firmos „Limousine“ tipo viensparniai lėktuvai pradėjo skraidyti linija Karaliaučius – Klaipėda – Ryga – Talinas, o nuo 1924 metų atsirado nauja linija Karaliaučius – Klaipėda – Kaunas.
Rumpiškės dvaro pastatas yra išlikęs iki mūsų dienų – jame yra įsikūrusi Adomo Brako dailės mokykla
Po sėkmingo puolimo prie Smeltės 1923 m. sausio 15 d. apie 9.30 val. ryto M. Kalmanto vadovaujami kovotojai užėmė Rumpiškės dvarą, o jo prieigose aptiko savo grupės kuopą iš Pagėgių atsiųstą prie Klaipėdos anksčiau. Nepaisydamas gauto įsakymo iš I grupės vado mjr. Jono Išlinsko (slap. Jonas Aukštuolaitis) sukti pajėgas į Sendvarį ir laukti nurodymų, II grupės vadas M. Kalmantas atsisakė vykdyti I grupės vado įsakymą ir apie 10:00 val. pradėjo Klaipėdos miesto puolimą. Apie 10:30 val. prie Malūno vartų vedančių į Smeltę buvo nukautas prancūzų šaulys Albertas Valentinas Patureau.
Įvažiavimas į Rupmiškės dvarą (LIMIS archyvo nuotrauka)
Schema su lietuvių pozicijomis į šiaurės rytus nuo Rumpiškės dvaro (LCVA archyvo nuotrauka)
Karių nuotrauka 1 (LCVA archyvo nuotrauka)
Karių nuotrauka 2 (LCVA archyvo nuotrauka)
Rumpiškė
Rumpiškė
Tilžės gatvė 13
Šiandien Baltikalnio gatvė mena Baltikanės kaimą, kuriame XIX a, gyveno apie 100 žmonių, o šiandien liko tik gatvelės pavadinimas. Tarp Bangų gatvės ir Danės yra minimas Malūnų kalnas. XIX a. šiame rajone kūrėsi gyventojai, bet jų buvo nedaug, o pats rajonas neturėjo jokios perspektyvos savarankiškai augti. 1863 m. Baltikalnės rajonas buvo sujungtas su Klaipėdos miestu. XIX a. Šiose gatvėse buvo statomi keturbučiai namai darbininkų šeimoms, šalia kurių buvo ūkiniai pastatai ir daržai. Baltikalnio gatvės 11 ir Tilžės g. 13 namuose gyveno Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaitytė, kuri persikėlė į Klaipėdą 1921 metų pradžioje.. Tuo metu Klaipėdoje buvo didelis butų stygius, tad I. Simonaitytei nelengvai sekėsi ieškoti gyvenamojo ploto. Gyvendama Klaipėdoje Ieva Simonaitytė dirbo Lietuvos konsulato raštinėje, „Ryto“ spaustuvėje korektore ir „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, kuri buvo įsikūrusi Turgaus gatvėje. 1922 metais įsisiautėjus infliacijai Ieva Simonaitytė paliko darbą Lietuvos konsulate, nes anot jos pačios „gavus algą gal ir būčiau galėjusi vieną kartą kuklius pietus pavalgyti. Daugiau nieko“. 1923 metais Ieva Simonaityte taip pat buvo įrašyta į Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto sudarytą „sukilėlių“ sąrašą ir asmeniškai matė Klaipėdos miesto sausio 15 dienos šturmą bei prie prefektūros žuvusį lietuvių kovotoją. Tikėtina, kad tai buvo Lietuvos kariuomenės 8-ojo pėstininkų pulko eilinis Jonas Petkus arba Surviliškio būrio šaulys Flioras Lukšys.
Jono kalnelis (bastionai)
XVII amžiuje, tobulėjant artilerijai ir fortifikacinei inžinierijai. Klaipėdos pilies gynybinė sistema taip pat buvo tobulinam. Miestas plėtėsi į rytus ir pietus, tad buvo supilti nauji ravelinai ir žemių pylimai skirti apsaugoti nuo artilerijos ugnies. Skirtingai negu apšaudant mūrines sienas ir įtvirtinimus, žemių pylimuose artilerijos sviediniai įstrigdavo. Taip Klaipėdos miestą apjuosė pylimai su vandeniu ir bastionai nuo rytų ir pietryčių pusės (Jono kalnelis). XVIII a. Klaipėda buvo paversta tvirtove dėl švedų, kurie dominavo Baltijos jūroje, puolimo pavojaus. XIX a. Klaipėdos bastionai prarado karinę reikšmę.
Klaipėdos miesto vaizdas žvelgiant nuo gynybinio pylimo (LIMIS archyvo nuotrauka)
Jaunas vyras ant miesto gynybinių įtvirtinimų (LIMIS archyvo nuotrauka)
Klaipėdos krašto savanorių armijos karių (LIMIS archyvo nuotrauka)
Panoraminė nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Panoraminė nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Turgaus gatvė 3
Turgaus gatvės pavadinimas kilo nuo XVII a. čia vykdomos veikos – tik šioje gatvėje buvo leidžiama prekiauti. Nuo XIX a. pradžios Turgaus gatvėje pradėta intensyviai užstatyti gyvenamais pirklių namais.1859 metais Turgaus gatvė buvo išgrista pilko granito plokštėmis (kaip ir Tiltų bei Liepų gatvės). Nuo XIX a. vidurio Turgaus gatvėje namus statėsi turtingesni miesto gyventojai. XIX a. (Marktstrasse Nr.48/49, dabar Turgaus g.3) name buvo atidarytas viešbutis „British Hotel“. 1915 metais dėl karo su Anglija viešbutis buvo pervadintas į „Berliner Hof“. 1921 m. šiame pastate įsikūrė Lietuvos spaudos leidimo ir prekybos bendrovė „Rytas“, turėjusi ir savo to paties pavadinimo viešbutį. 1923 m. vasario 20 d. „Ryto“ viešbučio salėje buvo surengta iškilminga vakarienė Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai proga. 1923 m. viešbutyje gyveno Antanas Smetona, būdamas Lietuvos Vyriausybės aukštuoju įgaliotiniu Klaipėdos kraštui bei kiti Lietuvos pareigūnai.
Klaipėdos sukilimo metu Turgaus gatve link prefektūros stengėsi prasiveržti puolė lietuvių sukilėlių grupės. 1923 m. sausio 15 d. apie 10 val. prasidėjo II grupės, vadovaujamos Mykolo Kalmanto, puolimas nuo Rumpiškės Klaipėdos centro link siekiant užimti prefektūrą. Pati gatvė, kaip ir kitos centrinės miesto gatvės, buvo užversta rąstais ir aptverta spygliuotomis užtvaromis. Prancūzų šauliai ir vietiniai savanoriai šaudė į puolančiuosius pro pastatų langus ir nuo stogų. Pro langus šturmą stebėjo Klaipėdos gyventojai. Šturmo metu šioje gatvėje buvo sužeisti ir mirė du civiliai – 42 metų Memeler Handelsbank AG banko direktorius bankininkas Maksas Grosas ir 34 metų metų Max Nafthal įmonės medienos Maksas Sprogies.
Turgaus gatvėje prefektūros šturmo metu žuvo Lietuvos sąjungos Kėdainių skyriaus šaulys Flioras Lukšys ir 8-ojo pėstininkų pulko eilinis Jonas Petkus.
Turgaus gatvės perspektyva iš vakarų pusės (LIMIS archyvo nuotrauka)
Savanorių armijos karių atminimo nuotrauka (LIMIS archyvo nuotrauka)
Turgaus gatvė (LJM arhyvo nuotrauka)
Klaipėdos senamiestis (LJM arhyvo nuotrauka)
Turgaus gatvė (LCVA archyvo nuotrauka)
Prefektūra
Dabartinė Sukilėlių gatvė buvo vadinama Perkasų (Griovų) gatve, kuri pylimu skyrė pilies citadelę nuo senamiesčio. Po didžiojo Klaipėdos gaisro šioje vietoje buvo pastatytas pastatas vadinamas „tarnybine“ (Dienerei). 1921–1923 m. pastate Perkasų g. 3 veikė Prefektūros, vėliau – Prancūzijos vyriausiojo komisariato būstinė, čia buvo Gabrielio Petisne darbo kabinetas ir administracinės patalpos. Po 1923 m. vasario 20 d. čia buvo Lietuvos valstybės įgaliotinio Klaipėdos kraštui A. Smetonos būstinė, o iki 1925 m. birželio mėn. veikė Klaipėdos krašto gubernatūra.
1923 m. sausio 15 d. šioje vietoje vyko kulminacinis Klaipėdos operacijos momentas – Prefektūros šturmas. Ypatingosios rinktinės II grupės puolimo metu miesto gatvėse „sukilėliai“ buvo apšaudomi nuo namų stogų ir per langus. Dėl apšaudymo „sukilėlių“ grupės pajėgos pasklido po miesto gatves. Mesdamas granatą pro pastato langą šturmuojant prefektūrą žuvo 8-ojo pėstininkų pulko kapitonas Viktoras Burokevičius. Po to kai kitas „sukilėlis“ metė antrą granatą, prancūzų šauliai kapituliavo. Pastate gynėsi apie 80 XXI-ojo pėsčiųjų šaulių bataliono kareivių, keli karininkai ir komisaras Gabrielis Petisnė, kurie buvo nuginkluoti. Raporte M. Kalmantas rašė: „Puolant Prefektūrą buvo užmušta keletas sukilėlių todėl veikti reikėjo sustiprintai ir skubiai, kad nenupultų mūsų moralės jėgos. Greitai suradau karininką Šepetį, kuris buvo surinkęs vienon vieton apie būrį sukilėlių. Jam įsakiau su tuo būriu surasti mažiau apšaudomą vietą prislinkti prie Prefektūros namo ir greičiausiu laiku granatomis išmušti iš to namo ten esantį priešą. Neužilgo karininkui Šepečiui pasisekė prisiartinti prie namo ir mesti keletą granatų tuo pat laiku iš kitos pusės buvo pastatyti ant namų stogų lengvi kulkosvaidžiai kurie atidengė ugnį į Prefektūros langus. Po sustiprintos kulkosvaidžių ir granatų ugnies priešo ugnis buvo nuslopinta ir veikiai pasirodė iš Prefektūros lango balta vėliava. Šis drąsus žygis karininkui Šepečiui (leitenantui Burokevičiui) ir keliems sukilėliams kainavo gyvybės, bet per jų aukas įėjom į Prefektūrą apie 13 ½ val. […] Užėjus į kambarį kur buvo komisaras Petisne jis stovėjo labai prislėgtame ūpe. Bet man mandagiai pradėjus kalbėti, kad mes su francūzais muštis nenorime, bet mes norim sutvarkyti tiktai lietuvių valdžią Klaipėdos krašte, jis tuoj įsidrąsino, atsisėdo ir užklausė kas aš per vienas. Trumpai atsakius Bajoras pareikalavo dokumentų į ką trumpai prisiėjo atsakyti parodžius revolverį vietoj dokumentų. Jis tuoj nusiramino ir pradėjo klausti ar pažįstu aš sukilėlių vadą Budrį su kuriuo jis notomis vedė derybas“.
Po derybų tarp prancūzų ir lietuvių tos pačios dienos vakarą į prefektūrą atvykus Jonui Budriui – Polovinskui, prancūzams buvo grąžinti visi ginklai paimti karinės operacijos metu, o šie atsidėkodami atidavė lietuvių automobilį. Visi prancūzų ir lietuvių belaisviai buvo paleisti. Tolesnių derybų metu buvo nustatyta neutrali zona, į kurią neturėjo teisės įeiti lietuvių „sukilėliai“ ir ginkluoti prancūzų šauliai.
Savanoriai prie prefektūros po Prancūzijos įgulos kapituliacijos (LIMIS archyvo nuotrauka)
Aukštojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio A. Smetonos atvykimas (LIMIS archyvo nuotrauka)
Klaipėdos krašto sukilimo dalyviai, šauliai A. Žalimas ir T. Jadenkus (LIMIS archyvo nuotrauka)
Prefektūra (LIMIS archyvo nuotrauka)
Lietuvos valstybinės vėliavos pakėlimo ceremonija (LIMIS archyvo nuotrauka)
Burokevičaius portretas (LCVA archyvo nuotrauka)
Planavimas (LCVA archyvo nuotrauka)
Teatro aikštė
Naujojo Turgaus aikštė buvo atidaryta 1819 metais, užpylus dalį pilies griovių. Turguje buvo pardavinėjam mėsa ir kiti produktai. 1860 metais Naujojo Turgaus pakraštyje buvo pastatyta turgaus halė. Šalia prie Dangės upės veikė Žuvų turgus, kuriame šviežias ir rūkytas žuvis pardavinėdavo Kuršių nerijos žvejai. 1819 metais Turgaus aikštėje buvo pastatytas klasicistinio stiliaus miesto teatras. Po Didžiojo gaisro teatro pastatas buvo atstatytas ir rekonstruotas 1893 metais neoklasicizmo stiliumi. 1912 metais buvo pastatytas fontanas skirtas Klaipėdoje gimusio poeto Simono Dacho atminimui. Ant paminklo pjedestalo buvo įrengta bronzinė Taravos Anikės figūra. Paminklas dingo Antrojo pasaulinio karo metais ir buvo atstatytas tik 1989 metais.
1923 m. vasario 16 d. Paryžiuje buvo priimtas nutarimas suteikti Lietuvai suverenias teises į Klaipėdos kraštą. 1923 m. vasario 20 dieną prancūzų įgula išsikraustė iš Klaipėdos kareivinių, o lietuvių kariniai daliniai iškilmingai įžengė į miestą ir surengė paradą Turgaus aikštėje. Šioje aikštėje vykdavo Lietuvos kariuomenės paradai ir valstybinių švenčių minėjimai į kuriuos atvykdavo Lietuvos prezidentai. 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje buvo pasirašyta Konvencija dėl Klaipėdos teritorijos, pagal kurią Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija kartu su JAV perdavė Lietuvai Konvencijoje numatytomis sąlygomis visas teises teritorijoje tarp Baltijos jūros ir Rytų Prūsijos rytinės sienos. Klaipėdos krašto perdavimas Lietuvai buvo įtvirtintas tarptautiniais susitarimais. 1924 m. gegužės mėnesį Turgaus aikštėje vyko minėjimas ir paradas Klaipėdos konvencijos pasirašymo proga, į kurį atvyko Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas – vienas iš Klaipėdos
Pilies tiltas
Medinis vartomas tiltas, dabartinio Pilies tilto vietoje buvo pavadintas Prūsijos karaliaus Wilhelmo III sūnaus princo Friedricho Karolio vardu, buvo pastatytas 1829 metais. Iki tol žmones ir krovinius per Dangės upę kilnojo keltai. 1877- 1878 metais tiltas buvo perstatytas, o 1904 metais medinis Karolio tiltas pakeistas metaliniu su jugendo stiliui būdingais elementais. 1908 metais Karolio tiltas buvo rekonstruotas – įrengta 17 metrų praplauka laivams. Per tiltą buvo nutiesta tramvajaus linija Menragės švyturys – Smeltė.
Klaipėdos operacijos metu 1923 m. sausio 15 d. rytą lietuvių sukilėlių 1 ir 3 būriai, vadovaujami kpt. Jurgio Astupėno įžengę į miestą tiltu Liepų gatvėje prie Luizės dvaro, pasiuntę šaulių kuopą į Klaipėdos geležinkelio stotį, nužygiavo Liepų ir Dangės gatvėmis ir užėmė abu miesto tiltus.
Savanoriai ant Karlo tilto (LIMIS archyvo nuotrauka)
Biržos tiltas (LCVA archyvo nuotrauka)
Pakeltas biržos tiltas (LCVA archyvo nuotrauka)
Rotušė
Dabartinis rotušės pastatas buvo pastatytas miesto ekonominio klestėjimo laikais. 1872 m. pirklys ir Danijos konsulo Lorenzas Lorckas už žmonos kraitį pastatė dviaukštį gyvenamąjį namą su dviem šoniniais fligeliais, o dideliame sode už jo – sodo paviljoną ir šiltnamį su oranžerija. Kaip rašė Klaipėdą aplankęs keliautojas namas yra „itališkojo stiliaus, pastatytas pagal kilmingųjų skonį “. Kad nebūtų užstatytas vaizdas į Dangės upę Lorckas įsigijo priešais stovėjusį sklypą, kuriame dabar stovi Žvejo skulptūra. Šiame pastate – gražiausiame visame mieste – Napoleono armijai įžengus į Berlyną, 1807 – 1808 metais apsistojo Prūsijos valdovas Frydrichas Wilhelmas III su žmona Luize. 1907 metais kovų su Napoleonu 100 metų sukakties proga buvo atidengtas Borusijos paminklas, vadintas „tautiniu paminklu“ (Nationaldenkmal). Paminklas buvo nuverstas 1923 m. pavasarį riaušių metu, atstatytas 1938 metų rudenį nacionalsocialistinio pakilimo metais ir dingo Antrojo pasaulinio karo metu. Šioje vietoje nuo 1971 metų stovi Žvejo skulptūra. 1920 m. vasario 15 d. Rotušės pastate įvyko oficiali Klaipėdos krašto perdavimo ceremonija Santarvei (prancūzų pajėgoms), o šalia Borusijos paminklo įvyko iškilmingas paradas ir karių rikiuotė.
Viktorijos viešbutis
„Viktorijos“ viešbutis yra viena iš nedaugelio įstaigų Klaipėdoje nuo XVII a. vystantį veiką toje pačioje vietoje. Nuo XVIII a. antrosios pusės šioje vietoje veikė „Baltojo žirgo“ karčiama. XIX a. jis priklausė turtingam pirkliui, kuri čia turėjo sandėlį. Šalia karčiamos veikė vasaros sodas su paviljonu, XIX a. antroje pusėje pasikeitus savininkui pasikeitė ir viešbučio pavadinimas – juo tapo „Viktorija“. Viešbutis buvo rekonstruotas ir tapo prestižiniu Klaipėdos viešbučiu, kurio karietos laukdavo svečių prie geležinkelio stoties ir garlaivių prieplaukų. 1922 m. viešbutis dar kartą buvo rekonstruotas, jame įrengtas centrinis šildymas, čia veikė pirmos klasės kavinė – restoranas.
Tarpukario metais šiame viešbutyje įvyko priėmimai skirti paminėti Klaipėdos krašto prijungimą, iškilmingi priėmimai Lietuvos valstybinių švenčių progomis, lietuviškų organizacijų rengiami pobūviai, koncertai, paskaitos ir pan.
Viktorijos viešbutis (LIMIS archyvo nuotrauka)
Danės krantinė (istorinis pavadinimas “Dangės krantinė”)
Nuo XIX a. vidurio Dangės pakrantėje (Luizės gatvėje) atsirado administracinių įstaigų – birža, paštas, rotušė, o prie Karolio (Pilies) tilto 1821 metais buvo pastatyta klasicistinio stiliaus muitinė. Pagalbiniais muitinės pastatai tęsėsi Dangės pakrante. 1856 prie Dangės po Didžiojo gaisro buvo pastatytas naujas biržos pastatas – svarbus miesto architektūrinis akcentas. Į rytus Dangės pakrantėje (dabar – „Klaipėdos energijos“ pastatai) buvo rengiama mediena burlaiviams, sankrovos aikštelės. Tokiu būdu Naujamiestyje susiformavo naujas administracinis Klaipėdos centras. Dangės pakrantė tarp abiejų tiltų tapo miesto centrine vieta, kuri beveik visiškai buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais.
Danės krantinė (LCVA archyvo nuotrauka)
Biržos tiltas/paminklas “Arka”/Danės skveras (istorinis pavadinimas “Dangės skveras”)
Vietoje, kurioje per Dangės upę susijungia senamiestis su naujamiesčiu nuo Vokiečių Ordino laikų stovėjo pagrindinis miesto tiltas iki XVIII a. antrosios pusės turėjęs strateginę reikšmę. Biržos tiktas turėjo ne tik strateginę reikšmę, bet ir duodavo miestui nemažai pajamų – kiekvienas praplaukiantis laivas turėjo mokėti miestui tilto pakėlimo mokestį. Tilto viduryje buvo atidaromas nedidelis plyšys, kad galėtų pralysti laivų stiebai. Iki XIX a. vidurio šis tiltas buvo vienintelis tranzitinis tiltas miesto centre. 1879 m. buvo pastatytas naujas varstomas metalinis tiltas ant mūrinių atramų. Varstomo tilto anga buvo apie 19 metrų. 1904 metais per Biržos tiltą, po rekonstrukcijos pradėjo važinėti tramvajus Geležinkelio stotis – Smeltė. Senasis tiltas buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais.
Klaipėdos operacijos metu 1923 m. sausio 15 d. rytą lietuvių sukilėlių 1 ir 3 būriai, vadovaujami kpt. Jurgio Astupėno, įžengę į miestą tiltu Liepų gatvėje prie Luizės dvaro, nužygiavo Liepų ir Dangės gatvėmis ir užėmė abu miesto tiltus.
Paminklas “Arka” yra skirtas Tilžės akto 85 metų ir „Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo 80-mečiui“ paminėti ir pastatytas 2003 metais privačia iniciatyva ir rėmėjų lėšomis. Iniciatyvinės grupės, kuriai vadovavo tuometinis Seimo narys klaipėdietis Valentinas Greičiūnas, dėka atsiradęs paminklas sveria 150 tonų ir yra 8,5 m aukščio. Skulptūros mažoji kolona iš raudonojo granito simbolizuoja Mažąją Lietuvą ir jos kultūrinį paveldą, o pilkoji – Didžiąją Lietuvą. Paminklo viršuje rašytojos Ievos Simonaitytės žodžiai, parašyti prabėgus mėnesiui po 1923 m. sukilimo: „Esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“
Tiltas per Dangę Klaipėdoje (LIMIS archyvo nuotrauka)
Biržos tiltas (LIMIS archyvo nuotrauka)
Tiltas per Dangę Klaipėdoje (LIMIS archyvo nuotrauka)
„Luminor“ bankas/ Vyriausiojo komisaro rezidencija. Liepų g.10
Liepų gatvė buvo pradėta tvarkyti 1807 metais į miestą atvykus karališkajai porai – ji buvo išgrįsta, kad tiktų „aukštųjų karališkųjų valdovų pasivaikščiojimui ir kasdienėms leibgvardijos pratyboms“. Nors Liepų gatvėje turtingi pirkliai statėsi namus nuo XVIII a. antrosios pusės, dabartinį vaizdą gatvė įgavo XIX amžiuje, kuomet po Didžiojo 1854 metų Klaipėdos gaisro mieste prasidėjo didelės statybos. Liepų gatvėje turtingi verslininkai ir valdininkai turėjo namus – rezidencijas, kuriuose ne tik gyveno, bet ir turėjo kontoras. 1893 metais Liepų gatvėje, pirklio Angelanderio namų („Karališkojo pašto“) vietoje, buvo pastatytas miesto paštas, kuriame yra trijų stilių samplaika – neogotikos, klasicizmo ir jugendo, tačiau dominuoja neogotika. 1896 m. Liepų alėjos pradžioje iškilo bronzinis paminklas pirmajam Vokietijos imperatoriui Wilhelmui I. Paminklas buvo nuverstas 1924 metų pavasarį riaušių Klaipėdoje metu, atstatytas 1938 metų rudenį kitoje vietoje (dabartinės K. Donelaičio aikštės pakraštyje) ir dingo po Antrojo pasaulinio karo.
Aleksandro gatvės nr. 3 namas (dabar Liepų g. 10) XX a. pradžioje priklausė pirkliui ir bankininkui Aleksanderiui. Viename pirmojo aukšto pastate buvo Tarptautinio banko kontora. Namas išsiskiria puošniu interjeru, gera apdaila, lubų freskomis.
1921-1923 metais pastatas tapo Santarvės vyriausiojo komisaro Žano Gabrielio Petisne rezidencija ir gyvenamąja vieta. Jame vykdavo susitikimai su oficialiomis delegacijomis, posėdžiai, vietos elito, užsienio delegacijų bei prancūzų karo laivyno delegacijų priėmimai.
Negaunant jokių nurodymų iš vadovybės, kpt. Jurgio Astupėno iniciatyva sausio 15 d. 1-ojo ir 3-iojo užtvarų būriai užėmė abu tiltus. Apie tai buvo pranešta štabui, iš kurio atėjo įsakymas sulaukus 50 šaulių pastiprinimo eiti į miesto centrą ir iš dešiniojo kranto užimti ten buvusius du tiltus per upę. Šauliai atvyko 10:15 val., ir kuopa pradėjo vykdyti užduotį judėdama gatve palei Dangės upę ir Liepų gatve. Liepų gatvėje už skerdyklos prie dujų fabriko 25 šauliai buvo pasiųsti užimti Klaipėdos geležinkelio stoties.
Pastatas Aleksandro (dabar Liepų) gatvėje (LIMIS archyvo nuotrauka)
Senosios kapinės/paminklas “Žuvusiems už krašto laisvę”
Senosios miesto kapinės (dabar Skulptūrų parkas) Liepų ir Trilapio gatvių sankirtoje buvo atidarytos 1820 metais. Čia buvo laidojami visų religijų (išskyrus judėjus) mirusieji. Kapinėse buvo daug šeimos rūsių. Miesto kapinės buvo išplėštos ir pradėtos naikinti po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų valdžiai jos nerūpėjo. 1978 metais jos buvo galutinai sunaikintos ir šioje vietoje buvo įkurtas Skulptūrų parkas. Klaipėdos „sukilimo“ metu žuvo Karo mokyklos kpt. E. Noreika, kariūnas V. Stašelis, 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko ltn. V. Burokevičius, Karo milicijos mokyklos eil. Vincas Vilkas, 1-ojo husarų pulko eil. J. Simonavičius, 5-ojo pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio pulko eiliniai Adolfas Viliūnas ir Povilas Trinkūnas, 8-ojo pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulko eil. Jonas Petkus, šauliai Flioras Lukšys, Povilas Jasaitis, Jonas Plekštys ir Antanas Ubavičius. Po Klaipėdos užėmimo buvo įsakyta žuvusius Lietuvos karius išvežti palaidoti Į Lietuvą, nes buvo siekiama nuslėpti Lietuvos kariuomenės karių dalyvavimą.
1923 m. sausio 20 dieną Klaipėdos miesto kapinėse iškilmingai buvo palaidoti šauliai F. Lukšys, J. Plekštys ir A. Ubavičius. 1923 m. sausio 22 d. netoli dabartinio paminklo buvo palaidotas Amerikos lietuvis, sukilimo rėmėjas A. Martus, kuris mirė nuo dėmėtosios šiltinės.
1925 metais Klaipėdos šaulių rinktinės iniciatyva iš Nemirsetos buvo atgabentas granitinis obeliskas, žymėjęs buvusią Vokietijos ir Rusijos sieną. Obeliską pritaikė ir tvorelę suprojektavo klaipėdietis dalininkas Adomas Brakas. 1925 m. rugsėjo 27 d. paminklas „Žuvusiems už krašto laisvę“ buvo iškilmingai atidengtas dalyvaujant evangelikų liuteronų kunigui Viliui Gaigalaičiui ir buvusiam sukilimo vadui, Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Budriui- Polovinskui. Paminklas išliko ir sovietiniais metais, tiktai 1971 m. nuo obelisko buvo pašalintas užrašas „LŠS XX rinktinė“, o metaliniai stulpeliai buvo pakeisti – vietoj Gediminaičių stulpų ant granitinių stulpelių atsirado Neptūno trišakiai. Atgavus Nepriklausomybę paminklas buvo restauruotas ir įgijo pirminę išvaizdą.
Senosios kapinės (LCVA archyvo nuotrauka)
Geležinkelio stotis
Geležinkelio linija Klaipėda – Tilžė buvo nutiesta 1874–1875 metais. 1875 metais per Dangę buvo pastatytas mūrinis geležinkelio tiltas. Geležinkelio ruožas padėjo Klaipėdai įsiterpti į Prūsijos Rytų geležinkelio (Ostbahn) trasą, kuria buvo gabenami įvairūs kroviniai ir kuri padėjo Klaipėdos Žiemos uostą sujungti geležinkelio linija. Valstybinio geležinkelio stotis buvo pastatyta 1875 metais vietoje kurioje seniau driekėsi ganyklos ir pievos. Stotis buvo pastatyta pagal 1850 m. Prūsijoje priimtus reikalavimus- joje turėjo būti bilietų kasa, bagažo patalpa, raštinė, restoranas, šalia stoties – skveras poilsiui, o į stotį einanti gatvė (Bahnhof) turėjo būti apsodinta medžiais. Klaipėdos geležinkelio stotis – neoklasicistinio stiliaus pastatas. Prie stoties keliautojų laukdavo vežikai (vėliau – automobiliai) nuveždavę juos į viešbučius. XX a. pradžioje iš Smeltės per miesto centrą į stotį ėjo tramvajus.
1901 m. prie geležinkelio stoties atsirado nauji pastatai, buvo pasodinta graži liepų alėja atvykstančius keleivius kreipiančius į Geležinkelio stoties gatvę (Banhofstrasse, dabar S. Nėries gatvė).
Prancūzų XXI pėsčiųjų šaulių batalionas (viso apie 750 karių) 1920 m. vasario 15 dieną atvyko į Klaipėdos geležinkelio stotį. Vasario 15 d. Klaipėdos miesto rotušėje įvyko oficiali Klaipėdos krašto perdavimo ceremonija.
Per Klaipėdos stotį iš Prancūzijos per Lenkiją ir Vokietiją nuolatos buvo gabenamas aprūpinimas (konservuoti maisto produktai, vynas, šampanas, muilas, odekolonas) prancūzų įgulai.
Klaipėdos operacijos sausio 15 dieną apie vidurdienį 25 šauliai buvo pasiųsti užimti geležinkelio stotį. Sausio 17 d. eilinio Juozo Pleščio, šaulio Flioro Lukšio ir 8 pėstininkų pulko ltn. Viktoro Burokevičiaus palaikai iš Klaipėdos geležinkelio stoties buvo išgabenti traukinio vagonu į Kėdainius ir palaidoti Kėdainių miesto kapinėse.
Iškilmingas Prancūzijos senatoriaus Anatole de Monzie sutikimas geležinkelio stotyje (LIMIS archyvo nuotrauka)
Bahnhof (Klaipėda. Geležinkelio stotis) (LIMIS archyvo nuotrauka)
Geležinkelio stotis (LCVA archyvo nuotrauka)
Klaipėdos universitetas/Kareivinės
Vokiečių architektūros teoretikai siūlė kareivines statyti panašias į viduramžių pilis (toks stilius kartais vadinamas „Ordino stiliumi“). Ši idėja buvo įgyvendinta statant Klaipėdos kareivines: kareivinių korpusai papuošti laiptuotais frontonais, smailiaarkinėmis nišomis. Laikantis Rytų Prūsijos gotikos tradicijų, neogotikiniai pastatai buvo statomis iš raudonų plytų. Kareivinės buvo pastatytos 1904–1907 m. Kareivinių kompleksą sudarė aštuoni neogotikinės architektūros pastatai, iš kurių iki šių dienų yra išlikę šeši pagalbiniai pastatai. Vieno aukšto pastate su bokšteliu, pastatytame simetriškai tarp dviejų gyvenamųjų kareivių korpusų ir kiek nuo jų atitrauktame, buvo virtuvė, puskarininkių ir kareivių valgyklos. Kareivinių kompleksui priklausė šiauriau pačių kareivinių pastatų buvusiame smėlyne įrengtas didelis pratybų laukas (Exerzierplatz) bei dar toliau į šiaurę, pamiškėje, suformuotas šaudymo laukas su keliais šaudymo koridoriais ir stendais, kur vykdavo bataliono šaudymo pratybos.
1907–1914 m. kareivinėse buvo dislokuota Klaipėdos įgula – Prūsijos kariuomenės (Hermanno von Boyeno pėstininkų pulko III batalionas. 1914–1920 m.: kareivinėse dislokuotos Tilžės landšturmo pėstininkų bataliono kuopos kareivinėse dislokuota Klaipėdos įgula – Prancūzijos kariuomenės XXI pėsčiųjų šaulių batalionas 1923–1939 m.: kareivinėse dislokuota Klaipėdos įgula – Lietuvos kariuomenės 7-asis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio bei 6-asis pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulkai. 1939–1945 m. vokiečių jūrų artilerijos batalionas 1945–1993 m.: kareivinėse dislokuotos sovietų armijos dalys. 1993 m.: senuosius kareivinių pastatus perėmė Klaipėdos universitetas.
Prancūzų įgula – XXI pėsčiųjų šaulių batalionas, pagal Versalio taikos sutartį 1920 m. vasario mėn. atvykęs į Klaipėdą įsikūrė Klaipėdos kareivinėse, kuriose buvo iki Klaipėdos krašto perdavimo Lietuvai. 1923 m. vasario 19 d. 7:30 val. prancūzų šaulių įgula atidavė pagarbą nuleidžiamai vėliavai, su orkestru, kuris grojo „Marseljietę“ išėjo iš kareivinių nužygiavo į Žiemos uostą, įsėdo į laivą „Aillette “, kuris juos nugabeno į „Voltaire“.
2006 m. rugsėjo 4 d. Aloyzo ir Reginos Kuzmarskių iniciatyva prie KU rektorato pastato buvo pastatytas paminklas (biustas) Ernestui Galvanauskui (skulpt. Vytautas Balsys).
Lietuvos ir užsienio valstybių atstovai prie Klaipėdos kareivinių (LIMIS archyvo nuotrauka)
Lietuvos kariuomenės įgulos Klaipėdoje kariai su orkestru priešaky žygiuoja į pamaldas (LIMIS archyvo nuotrauka)
Karių nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Karininko P. Tarasenko nuotrauka (LCVA archyvo nuotrauka)
Klaipėdos kareivinės (LCVA archyvo nuotrauka)