Anikė aš esu – apdainuota poeto Simono Dacho. Ramiame mano veide žvitri akis įžvelgti gali daug: saldų jaunystės žavesį, niūrias gyvenimo dienas ar svajingą meilės jausmą. Stoviu čia prieš Jus, kaip kadais prieš Simoną Dachą, kurio įkvėpimas buvau ir, neilgai trukus, jo širdy vietą radau.

Apžavėtas mano grožio, jis kartojo

“Taravos Anikės širdis į mane
Skausmo ir meilės palinko pilna.
Taravos Anikė, skarbas brangus,
Kūnas ir kraujas, ir sielos dangus.”

Audringa gyvenimo jūra plaukiau aš ilgai. Jaunystės dienomis likusi našlaite, su gyvenimo išbandymais susidūriau anksti. Būdama septyniolikos metų, Dievo akivaizdoje savo širdį pažadėjau vienam iš lietuvių raštijos pradininkų, kunigui Johanui Patricijui. Vestuvių dieną bažnyčioje buvo jis – jau tuo metu pagarsėjęs poetas, būsimas Karaliaučiaus universiteto profesorius Simonas Dachas. Susitikus mūsų žvilgsniams, mačiau, kad iškart jį sužavėjau, ir nuo to karto, pamiršti manęs jis negalėjo. Savo eilėse apie mane Simonas rašė:

“Taravos Anikė, ji man miela,
ji gyvastis mano, turtas, alga!”

Aplinkinius stebiu čia jau seniai, nuo pat 1912 metų. Pastatė mane vienoje iš gražiausių Klaipėdos vietų – prie dramos teatro. Tiesa, kurį laiką buvau dingusi nežinioje… Antrojo Pasaulinio karo metais, už mano nugaros esančiame Klaipėdos dramos teatro balkone, savo kalbą sakė nacių lyderis Adolfas Hitleris. Taip jau nutiko, jog tą pačią dieną mįslingomis aplinkybėmis dingau ir aš – mane pašalino dar nespėjus tuometiniam Vokietijos lyderiui pasakyti savo kalbos. Žmonės krašte kalbėjo, esą Adolfo Hitlerio kalbos metu, aš būčiau vienintelė, atgręžusi jam nugarą, ir tai jį labai papiktintų.

Sugrąžino mane čionais tik po 50-ties metų, 1989-aisiais. Po šitiek laiko kiek pasikeičiau, kadangi manosios skulptūros originalas nebuvo rastas, atgimiau tokia pačia forma, tik kito skulptoriaus rankose.