Piliavietė

Pirmą kartą Klaipėdos pilis minima 1252 m. dokumente, kuriame didysis magistras Eberhardas fon Zeine sutaria su Kuršo vyskupu Heinrichu pastatyti pilį tarp Nemuno ir Danės. Miestas pradėjo vystytis Danės upės Pietiniame Rage pastačius medinę pilį. Buvo manoma, jog marios – tai upės Nemuno, Vokietijoje vadinamo Memeliu, šaka; todėl pilis buvo pavadinta Memelburgu. Medinė pilis buvo pastatyta klampioje vietoje, todėl 1253 m. dešiniajame Danės krante iškilo mūrinė aptvarinio – gardinio tipo pilis. Pilies kieme stovėjo mūriniai ir mediniai pastatai, o sienas saugojo grioviai ir pylimai. XIV-XV a. Klaipėdos piliai teko atlaikyti gausius žemaičių ir lietuvių antpuolius, todėl ji daug kartų buvo deginama ir atstatoma. XV a. Klaipėdos pilis buvo sutvirtinta taip, kad galėjo gintis nuo šaunamojo ginklo. Pilies gynybinę sistemą sudarė bokštai, gynybinė siena, grioviai bei pylimai su gynybiniais statiniais. XVII a. Klaipėdos pilį puolė švedai, niokojo keli gaisrai, tad pilies gynybinę sistemą vėl teko atstatyti ir tobulinti. Taip 1686 m. žemių pylimai aplink Klaipėdos pilį buvo rekonstruoti į bastionus. Paskutiniai Klaipėdos pilies ir miesto fortifikacijos darbai vyko Septynerių metų karo (1756-1763) laikotarpiu.