Parodoje pristatomas Monikos Radžiūnaitės dvejus metus kurtas didelio formato, taftingo technika atliktas tekstilės kūrinys „Saugok mus nuo pikto“ (2025), paremtas paskutiniąja, apokaliptine Naujojo Testamento knyga – Apreiškimu Jonui. Šioje knygoje aprašomos pranašystės ir vizijos, kritikuojama pasaulietinė sistema ir visuotinis nuosmūkis, pateikiant eschatologinę (sen. gr. ἔσχατος – paskutinis + sen. gr. λόγος – mokslas) atodangą, žmonijos likimo mistinę teoriją. Istoriškai, dėmesys šiai Biblijos daliai nuolat sustiprėdavo būtent socialinių ar politinių krizių metu, kurios persmelkė ne tik Viduramžių žmogų ir jo kurtą kultūrą, bet vis dažniau paliečia ir dabartį. Sekdama savo suformuota meninių tyrimų praktika, menininkė atlieka praeities laikmečių jausenų lyginamąją studiją, kurioje šiandieninis katastrofizmas, nuolatinių krizių ir mirties akivaizdoje išnyrantis apokaliptinis fatalizmo jausmas yra sugretinamas su Viduramžius lydėjusiu eschatologiškumu, pasaulio pabaigos vizijomis persmelktu pojūčiu ir jo išreiškimu.
Monikos Radžiūnaitės kūrinyje „Saugok mus nuo pikto“ (2025) šiuolaikinė kultūra ir dabartyje aktualios problemos apmąstomos per ilgą istoriją turinčią krikščioniškosios ikonografijos tradiciją. Pristatomas kūrinys remiasi Apreiškimo knygoje sutinkamu iš jūros išnyrančios septyngalvės bestijos motyvu. Ši pabaisa Biblijoje pristatoma kaip Velnio įrankis žemėje, reiškiantis agresyvią, korumpuotą ir dieviško garbinimo reikalaujančią pasaulietinę valdžią. Septynios galvos tekste tiesiogiai siejamos su septyniomis kalvomis, ant kurių stovi didysis miestas (Roma) ir septyniais karaliais (imperine valdžia). Būtent šiai pabaisai priklauso ir garsusis Žvėries skaičius 666, žymintis priverstinį prisitaikymą prie sugedusios sistemos. Žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, kiekvienam šio siužeto elementui galime pritaikyti dabarčiai adaptuotą prasmę – kiekviena galva įgauna šiandieninių didžiųjų galios centrų prasmę, taip pat gali būti suprantama kaip didžiųjų krizinių taškų personifikacija – karo, ekologinio žlugimo, vis dažniau pabaigą pranašaujančių naujųjų technologijų grėsmės, politinių sistemų puvimo, turtinės nelygybės ar nepastebimai sugrįžusio naujojo feodalizmo, demografinio žlugimo, dvasingumo nunykimo. Žvėries skaičius šiandieną gali būti suprantamas kaip skaitmeninė tapatybė, biometrika, mokėjimų kontrolė, totalus duomenų sekimas, priklausomybė nuo susikurtų technologinių sistemų. Tačiau tai nėra tik „Unabomberio” manifestas – kiekviena bestijos detalė ir galūnė gali reprezentuoti ir individualią negandą ar net didžiąsias nuodėmes, kurias menininkė, bestijos pavidalu išstatydama prieš mus kaip vientisą atvaizdą, kviečia nugalėti, sutrypti prisimenant, jog istorija pilna žmogų lydėjusių sunkumų, o mūsų buvimas išlikus šiandieną čia, siūlo tikėti ateities gerumu. Toks alegorinis pamokymas perteikiamas per žaismingą, tačiau intelektualią praeities epochų estetikos interpretaciją, menininkei leidžia sukurti paraleles, mąstymo ir vizualinių tradicijų persidengimu grįstą politinių, socialinių, ekologinių ir technologinių iššūkių bei kultūrinių poslinkių įkūnijimą.
Kūrinio „Saugok mus nuo pikto“ (2025) simbolika, mitologiškumu, jame tūnančiais gyviais, pinčiukais ir pabaisomis, menininkė kuria kultūrinį kraštovaizdį, kuriame lokalizuojami „fantominiai“ prisiminimai ir iš naujo atrasti pasakojimai, istorinė vaizduotė, leidžianti parodoje aktyvuoti tai, kas dėl laiko distancijos ir kultūrinės užmaršties tapo prarasta, tačiau nepaisant to, nepastebimai glūdi kultūrinėje pasąmonėje ir gali būti prikelta dabartyje. Sukurdama apreiškimo situaciją, šiandieninių naikinančių galių absoliutumą menininkė demaskuoja kaip laikiną ir kviečia pasiekti creatio nova (lot. „naujasis kūrimas“ arba „naujoji kūrinija“), galutinį eschatologinį viso kosmoso ir žmonijos atnaujinimą bei perkeitimą, kuris, tikėtina, sukurs naujas iš jūrų išnyrančias septyngalves bestijas.
Monika Radžiūnaitė (g. 1992), Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrė, savo kūryboje rekonstruoja istorinius naratyvus, pasitelkdama krikščioniškąją ikonografiją, ji kuria šmaikščius, didaktinius siužetus, demaskuojančius žmogiškąjį kvailumą ir kultūrinių prasmių kismą. Menininkė sąmoningai klaidina žiūrovą: perdirbdama simbolius ir ženklus, ji perkuria jų turinį taip, kad senoji ikonografija taptų aštriu komentaru dabarčiai, o atmintis – politiniu bei dvasiniu instrumentu.
Parodos atidarymas: rugpjūčio 28 d. 18 val.
Galerija „Energija”, Danės g. 8 A, Klaipėda
Galerija „Energija”, Danės g. 8 A, Klaipėda
Parodos autorė – Monika Radžiūnaitė
Kuratorius – Linas Bliškevičius
Koordinatoriai – Jurga Sutkutė ir Liudas Andrikis
Tekstilės technologė – Dijuota Žilytė
Kuratorius – Linas Bliškevičius
Koordinatoriai – Jurga Sutkutė ir Liudas Andrikis
Tekstilės technologė – Dijuota Žilytė
Projektą dalinai finansuoja – Klaipėdos miesto savivaldybė.
