– Be vilties gali sudužti širdis.
– Kur miršta viltis, ten atsiranda tuštuma.
– Net didžiausioje neviltyje kova yra viltis.
– Viltis miršta paskutinė.
– Viltys – tai lankai, kurie neleidžia plyšti širdžiai.
– Su maža įsivaizdavimo sėklyte, tu gali užauginti visą lauką vilties.
– Stipri viltis prakala akmenį.

Praeivis:

– Šiandien esu beviltiškai nusiminęs. O tu sėdi ant akmens, žiūri kažkur tolyn virš mūsų galvų ir siūlai viltis, kad rytoj bus geriau, kad dar ne viskas prarasta, nors jaučiuosi taip, lyg būčiau ant bedugnės krašto.

Skulptūra:

– Prieik arčiau, sėsk šalia. Pakelk savo sunkią galvą ir kelias minutes nieko negalvok, tik žvelk ta pačia kryptimi, kaip aš žvelgiu.

Praeivis:

– Akmuo kietas ir šaltas, bet gerai, pasėdėsiu.

Matau, ateina  labai graži moteris. Jos akys gilios kaip šaltinio versmės, jos eisena rami, pasitikinti. Aš noriu ją užkalbinti. Ar galiu?

Skulptūra:

– Matau, kad tu pasikeitei. Jau turi vilties, kad gyvenimas nėra vien žiūrėjimas į bedugnę. Žinoma, gali, pirmyn. Šiame parke esu stebėjusi daugybę pasimatymų, po kurių, praėjus metams, vežimėlį stumdavo du laimingi žmonės. Tad nedelsk. Ji tikrai nuostabi.